Žaidimas yra pats natūraliausias ir organiškiausias dalykas vaikų gyvenimuose. Žaidžia jie apie viską ir visaip, žaidimuose telpa jų visas pasaulis. Žaidimai prasidada jau naujagimystėje ir lydi visą likusį gyvenimą, tik kinta jų pobūdis, turinys ir brandumas.
Taigi svarbiausia šio posto mintis - vaikų nereikia mokyti žaisti!
Dažnai stebiu mamas ir tėčius žaidimų aikštelėse užsiimančius kontrolierių, kritikų, mokytojų ir vertintojų vaidmenis. "Eik žaisti ant tų sup
ynių, o ne ant šitų", "Tu ne taip žaidi, žiurėk kaip reikia", "Eik ten, o dabar eik ten, va ten bus tau įdomiau", "Tu per daug įsijautei, eisim namo", "Aš tau nebeduosiu šito žaidimo, jei tu su juo taip žaisi", "Daugiau čia neisim, nes tu nemoki žaisti"... ir taip toliau.. Kaip liūdna to klausytis. Kaip gaila matyti tuos vaikučius, kurie šiaip jau nieko blogo nedarė. Kam juos ten vesti, kam tuos žaislus pirkti, jei neduodame jiems paprasčiausios laisvės? 🤷♀️ Laisvės žaisti! Laisvės eksperimentuoti, atrasti, kurti. Juk būtent taip vaikai mokosi, pažįsta juos supantį pasaulį. Jie kaip maži mokslininkai tyrinės daiktus ir aplinką, kūrybiškai ieškodami, ką čia dar galima nuveikti, ką dar pabandyti, kaip dar kažkas gali vykti. Jei tik jiems LEISIME. Tai nuostabus procesas, kurį tik gadiname savo įsikišimu, net jei norime "išmokyti". Nesvarbu, kad vaikas su kažkokiu žaislu ar įrenginiu elgiasi ne taip, kam jis buvo sukurtas. Gal jis atrado jam gerokai įdomesnį veiksmą ar būdą ir tai tyrinėja. Ir tegu, tai jau nebe mūsų reikalas.
Dar labai dažnai pasidaro tiesiog juokinga, kai po viso to nurodinėjimo, dirigavimo ir aiškinimo yra pareiškiama "Oj kaip aš pavargau!" 🤦♀️ Nu tai taip, juk bet kas pavargtų nuolat aiškindamas kitam, kaip gyventi :D
O gal tiesiog leiskime vaikams žaisti, nesikiškime į jų žaidimą, nebent esame kviečiami, stebėkime juos sau ramiai, kad užtikrintume saugumą ir atsipalaiduokime, turime laiko pailsėti patys ;)