top of page

Svarbu, kur nukreipiame savo nuostatas

Viskas prasidėjo nuo gražaus sekmadienio, kurį leidau viena su abiem savo mergaitėmis. Diena ėjo gana sklandžiai iki pat vakaro, kol galiausiai mano kantrybė išseko ir aš pakėliau balsą dėl ant grindų paliktos netvarkos. Daugiau kliuvo vyresnėlei ir pamačius jos reakciją mano kaltė šovė į aukštumas. Atsiprašiau, ji aprimo, nuėjom miegoti ir aš mintyse peržiūrėjau visą dieną, klausdama savęs, kuo ta vakarinė situacija skyrėsi nuo ankstesnių tos pačios dienos situacijų ir ką galiu rytoj daryti kitaip.

Atsakymą beveik žinojau iš anksto. Akivaizdu, kad nuovargis dienos pabaigoje didesnis, resursai išsekę, neatlaikiau. Klasika. Lygiai taip pat jau žinojau, kad reikia rūpintis ir savimi, kad tokių protrūkių būtų mažiau. Taip ir stengiausi daryti. Bet čia man pačiai netikėtai išryškėjo naujas kampas. Aš supratau, kad net ir visa tai žinodama, į pirmą vietą dedu nuostatą: vaikai turi nerėkti. Ir kad tai nėra teisinga nuostatų hierarchija.

Svarbiausia nuostata turėtų būti: nerėkti turiu AŠ. Bet ne todėl, kad laikausi iš paskutiniųjų, nors viduje sprogstu, o todėl, kad savimi taip gerai pasirūpinau ir taip gerai jaučiuosi. Beveik fiziškai pajutau, kaip kažkas, kas buvo aukštyn kojomis, viduje verčiasi.

Kai vedančioji nuostata yra ta, kad nerėkti turi vaikai, aš sunkiau galiu savimi pasirūpinti, nes trūks-plyš turiu stengtis, kad išlaviruočiau tarp visų vaikų emocijų ir tai sunkus darbas. Jei remiuosi antrąja nuostata, aš nesijaučiu privalanti išsinerti iš kailio, kad tik vaikai nezirstų, neverktų, nepyktų, nesipyktų, o jei taip vyksta – kuo greičiau nuraminti. Aš galiu leisti tam vykti, su didesniu priėmimu ir neskubėjimu. Nuo to ir vaikams geriau, nes aš neperskubu ir neperspaudžiu su mėginimais juos nuraminti.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia tik rūpintis savimi ir vaikų emocijas ignoruoti. Ne, tiesiog pirmiau tą deguonies kaukę užsidėti turiu sau. Arba nevaryti taip, kad pritrūkčiau kvapo. Ar tą žinojau? Aišku, kad taip. Čia ir nusijuokiau pati iš savęs, kad ilgokai užtruko, kol žinojimas atėjo iki supratimo.


Giedrė

Suaugusiųjų psichoterapeutė

www.naturalimotinyste.lt



bottom of page