Tėvystės perdegimas
Šią savaitę radau save keliančią balsą, brėžiančią griežtas ribas vaikams ten, kur anksčiau galėdavau tartis. Supratau, kad mano kantrybė labai sutrumpėjo, o gebėjimo su atjauta priimti vaikų jausmus beveik neliko. Nesugrįžo tie gebėjimai nei išsimiegojus, nei nuėjus į sporto klubą, nei pabuvus vienai. Tiesą sakant, stengiuosi atsidurti kitame kambaryje ir užsiimu kokiais atidėliotinais darbais, kad dar viena vaikų emocijų iškrova kaip nors praeitų pro šalį, o ne per mane. Ir tai vyksta po švenčių, atostogų, kai turėčiau būti atsigavusi ir pilna meilės širdim maudyti vaikus dėmesyje. Bet kaip tik dėl to, kad šventės ir vaikų atostogos paėmė daug mano emocinių jėgų, aš dabar jaučiuosi ištuštėjusi, eilinis prašymas mane suerzina, jaučiuosi nebegalinti būti pakankamai gera mama.
Tas vidinis abejingumas ir padėjo man susieti savo būseną su perdegimu. Tačiau supratau, kad nesu perdegusi darbe ar santykiuose su kitais žmonėmis. Aiškiai jutau, kad vienintelis santykis, kurio noriu vengti, yra santykis su vaikais.
Noriu daugiau papasakoti apie tėvystės perdegimą. Tai būsena, kurią patiria turbūt visi tėvai ir gali papulti į ją ne kartą.
Perdegimas yra ilgalaikio ar pasikartojančio streso pasekmė, tai emocinis, mentalinis ir fizinis išsekimas. Perdegimas pasireiškia tokiais bendrais simptomais:
- Išsekimo jausmas
- „Smegenų rūkas“: sunku susikaupti, atsiminti, mąstyti (panašiai, kaip nėštumo metu)
- Noras atsiriboti nuo darbo ar rūpesčių, "nieko nenoriu"
- Prislėgtumo jausmas
- Jausmas, kad negaliu ištrūkti iš užburto rato
- Suprastėjęs miegas
- Blogų įpročių ar beprasmių ritualų sustiprėjimas
Tėvystės perdegimas turi štai tokius požymius:
- Išsekimo jausmas, susijęs būtent su motinystės ar tėvystės pareigomis
- Emocinis atsitraukimas nuo vaikų
- Jausmas (ne faktas!), kad esu bloga mama ar blogas tėtis
Santykiuose su vaikais perdegimas pasireiškia per ryšio su vaikais susilpnėjimą, atsitraukimą ir dalyvavimą tik „gaisrų gesinime“. Kai norisi išeiti iš santykio, gali kilti jausmas, kad esu nepakankamai gera mama ar tėtis, abejonės savo tėvystės gebėjimais, šiuos jausmus vejasi kaltė arba gėda. Ilgiau užtrukęs perdegimas veda į ryšio su vaikais susilpnėjimą.
Tikslūs procentai šiek tiek skiriasi, bet įvairūs tyrimai skirtingose šalyse rodo, kad ši būsena yra paplitusi kaip pandemija – du iš trijų dirbančių tėvų jaučia perdegimą. Tai reiškia, kad kiekvienoje šeimoje bent vienas iš partnerių jaučiasi perdegęs. Kuris iš jūsų? Ar abu?
Taigi, ką daryti? Pirmiausiai susivokti, kad tai, ką jaučiu, yra perdegimas. Pasikalbėti apie savo savijautą su partneriu ar kažkuo iš artimų žmonių ir prašyti pagalbos. Pasirūpinti savimi, paieškoti būdų atstatyti savo emocines ir fizines jėgas. Svarbiausia - atsiminti, kad normalu rūpintis savimi ir kad laikas nuo laiko atsitraukiantys nuo vaikų mama ar tėtis nėra blogi tėvai. Kaip tik besirūpindami savimi rodome vaikams pavyzdį, kaip reikia tai daryti. Rūpinimasis savimi yra toks pat svarbus, kaip ir rūpinimasis vaikais. Tai nėra kažkas, ką „būtų malonu daryti, bet nėra laiko“. Tai nėra savanaudiška, ar egoistiška. Tai yra būtinybė.
Jei sunku kalbėtis, kyla bejėgiškumo jausmas, sunku suprasti savo poreikius, skirti laiko sau be kaltės jausmo – galbūt verta ateiti į terapiją.
Apskritai atsigavimui nuo perdegimo gali prireikti laiko. Be to, vieną kartą išlipus iš šios būsenos imunitetas neatsiranda – galima vėl perdegti. Todėl svarbu vidiniam radare turėti ir savo poreikius, keisti nuostatas į rūpinimąsi savimi ir užsiimti prevencija - tai lengviau, nei sudegti ir vėl gaivinti save.
Suaugusiųjų ir porų psichoterapeutė