Vos prieš porą mėnesių Anapilin iškeliavo mano tėtis. Po sunkios ligos, bet vis tiek labai netikėtai ir nelauktai. Be visų užgriuvusių reikalų dėl laidotuvių organizavimo, nemažesnis rūpestis buvo dukrų paruošimas atsisveikinimui su seneliu. Mažoji, beveik pusantrų metukų, dar, žinoma, nesuprato, kas vyksta. Tačiau vis stengiausi įvardint savo sunkesnę savijautą - “mama liūdi, mama verkia, va, ašarėlės bėga”. Tikrai jautėsi, kad tas įvardinimas nuramina, paaiškina mažajai dalykus. Didžioji dukra - beveik septynmetė, jautri ir menanti prosenelio mirtį prieš kelis metus. Nerimavau, kaip ji reaguos, visame tame laidotuvių rengimo šurmuly, rodos, buvau visiškai pasimetus, kaip ją įtraukti į laidotuves, ką jai sakyti, o ką galbūt nutylėti?.. Taip besiblaškant prisiminiau, kaip neseniai konsultavau mamą, kuri lygiai taip pat jautėsi pasimetusi ir nežinojo, ar vežtis sūnų į jo senelio laidotuves. Aiškiai prisiminiau savo klausimą mamai: “O kaip nori berniukas? Paklauskite jo”. Jis irgi buvo šešiametis, jau gana didelis ir sąmoningas, galintis nuspręsti tokius dalykus. Vėliau gavau mamos žinutę, jog sūnus norėjo važiuoti į laidotuves, o jose ne tik kad gerai laikėsi, bet ir įprasmino savo buvimą padėdamas kitiems. Kai kam servetėlių parūpindavo, kai ką apkabindavo, pakalbindavo. Įkvėpta šio pavydžio ir aš to paties paklausiau dukros. “Taip, noriu važiuot atsisveikint” - mano nuostabai nedvejodama atsakė. Beliko pasitikėti jos sprendimu ir galiausiai nė kiek dėl to nesigailėti.
Sprendimas vaiką vestis į laidotuves gali būti nelengvas. Būtina įvertinti tiek vaiko ryšį su mirusiuoju, tiek vaiko amžių. Paprastai vaikai gali tame dalyvauti, jei tik tinkamai juos lydime. Manau, mažamečiui susidūrus su artimojo mirtimi, svarbu yra:
- Leisti jausti. Liūdesys, baimė, nusivylimas, pyktis - visiškai normalūs ir natūralūs jausmai tokioje situacijoje. Nuostabu, jei vaikas gali juos reikšti ir kalbėti apie tai. Būtinai paklauskime, kaip jaučiasi vaikas, paklauskime, o jei galėtų, ką pasakytų mirusiajam?... Išgirskime ir priimkime, net jei vaikas atsako “pykstu ant jo už tai” - tai visiškai normalu.
- Papasakoti, ko galima tikėtis laidotuvių ceremonijoje: kaip gulės velionis, kaip atrodys (kitoks veidas, nejudantis ir pan.), ką veiks atėję žmonės, kaip vyks pats laidojimas. Žinojimas sukuria daugiau saugumo šiame nekasdieniškame įvykyje.
- Nuoširdžiai ir paprastai, atsižvelgiant į vaiko amžių, atsakyti į visus vaiko klausimus (pvz, ar miręs žmogus kvėpuoja, ar jis galėtų atgyti, kodėl toks keistas veidas ir pan.) Vaikai gali paklausti bet ko. Nesakykime, jog velionis “miega” - mažamečiai gali pradėti bijoti miego.
- 5-6 metų vaikai paprastai pradeda suvokti mirtį ir jausti nerimą dėl savo tėvų mirties, tad būkite pasiruošę ir klausimui “Ar/kada tu mirsi?”. Galime nuraminti atsakydami, jog mirsime, kai visai pasensime, o vaikas jau bus suaugęs ir pats turės vaikų.
- Vaikai išties labai reaguoja į mūsų pačių emocijas, tačiau jei pratrūkstame prie vaikų, neteiskime savęs, o verčiau paaiškinkime, kaip jaučiamės gedėdami.
- Jei vaikas atsisako ar dėl kitų priežasčių nedalyvauja laidotuvėse, sukurkime kažkokią atsisveikinimo ceremoniją ar ritualą, pvz. uždekime žvakę.
Dalyvavimas laidotuvėse gali padėti vaikui priimti artimo žmogaus mirties faktą kaip realų, padėti išreikšti su gedėjimu susijusius jausmus.
O kaip buvo Jums? Ar teko vestis vaikus į laidotuves? Kokia buvo jų reakcija?
Psichologė Neringa
www. naturalimotinyste.lt
Nuotrauka Dhivakaran S, iš pexels.com