Tapimas mama ir santykiai su savo mama

Praėjus keliems mėnesiams po Ugnės gimimo, ėmiau sapnuoti labai ryškius sapnus apie savo mamą. Jie kartodavosi kone kas naktį, būdavo spalvoti, nespalvoti, dažniausiai sunkūs ir painūs, bet savyje visuomet talpindavo daug įvairių simbolių, daug kaltės ir kalbėdavo apie tarsi kažkokią pabaigą. Vėliau supratau, kad šie sapnai yra atspindys to, kaip mano psichika bando susitvarkyti su pokyčiais ir integruoti naują manos pačios, kaip mamos vaidmenį. Dar vėliau supratau, kad manyje užsikūrė svarbus procesas - psichologinis atsiskyrimas nuo mamos. Dabar, praėjus daugiau nei metams nuo jo pradžios, nutariau tuo pasidalinti ir su jumis, nes vienokiu ar kitokiu intensyvumu, labai individualiu tempu ir turbūt visiškai skirtingais būdais, psichologinio atsiskyrimo nuo savo mamos atspindžius išgyvena kiekviena. Ir iš tiesų, fiziškai tapus mažo žmogaus mama, kartu su daugybe įvairių jausmų, naujų patirčių ir pirmų kartų, su laiku gauni ir mamos vaidmenį. Rolę, kurią bandydama išpildyti, nejučia atsigręži į tą pavyzdį, kurį turėjai. Ir čia, tavo pačios mamos vaidmuo ir paveikslas sužiba visai kitom spalvom, ir įgauna dar naujas prasmes. Viena iš jų yra tai, jog augindama mažylį, ir atliepdama jo poreikius, jei tai darytum automatiškai, ko gero atkartotum tai, kaip buvo elgiamasi su tavimi vaikystėje. Dabar, būdama su mažyliu, turi galimybę visa tai išgyventi dar kart, ir jei tai darai sąmoningai, neretai atrandi, kad kažkuri mamystės tema tave daro jautresnę ar pažeidžiamesnę. Kažkas nervuoja. Kažką daryti yra sunku. O kažkas tau tampa ypatingai svarbu, ir už tuos dalykus tu imi kovoti. Ir labai gali būti, kad tas elgesys atspindi kažką iš tavo pačios vaikystės, kas tau buvo svarbu tada, bet galbūt neturėjai, dalykus, kurių tau trūko, ar kaip tik tai, ko buvo perdaug. Ir čia kalba eina ne apie daiktus (nors kartais po jais slepiasi kur kas svarbesni dalykai), bet apie labiau subtilius dalykus - ryšį, saugumą, meilę, dėmesį. Santykį, kuris buvo pats pirmasis ir pats svarbiausias. Tas santykis apibrėžia ne tik tai, kaip judvi bendraujate. Jis yra toks svarbus, nes apibrėžia ir tai, kas esate. Jis formavo, formuoja ir formuos ateityje abi šio santykio puses. Psichologinis atsiskyrimas nuo mamos tam tikra prasme yra būtinas procesas, kad pilnai įgyvendintum savo, kaip savarankiško žmogaus, atsakingo už kito žmogaus auginimą, vaidmenį. Šiam savarankiškumui įgyti yra reikalinga laisvė. Ir gal dažnai apie tai nesusimąstome, tačiau pasitaiko, jog tam tikra abipusė ar vienpusė priklausomybė nuo tėvų, o ypač dukroms nuo mamos, ar mamoms nuo dukrų, yra išlikusi ir jau saugusiojo amžiuje. Tas moterų ryšys yra labai ypatingas, o laikui bėgant įgauna vis naujas formas. Jis yra labai stipriai apie pagalbą ir palaikymą, supratimą, atjautimą. Tačiau yra plona linija tarp atjautos ir gailesčio, supratimo ir pritarimo, palaikymo ir padarymo už, norėjimo gero ir kontrolės. Taigi, tapus mama, atsiskyrimo nuo mamos klausimas tampa labai opus, ir yra neišvengiama kelionės į motinystę svarbi dalis. Atsiskyrimas prasideda nuo neaiškumo, painiavos ir su tuo einančių emocijų. Gali būti, jog norėsis bendrauti su mama ir dalintis savo subtiliais išgyvenimais, ir tuo pat metu jausti erzulį apie buvimą kartu. Gali būti, kad kaip niekad anksčiau, ims nervinti patarimai. Gal kils pyktis, nes norėsis apkabinimo, o gausi pamokymą. Po truputį ims aiškėti asmeninės ribos ir tavo pačios poreikiai. Atsiskyrimas neatsiejamas nuo aiškaus suvokimo apie mamą ir save, kaip atskirus asmenis. Bei tarsi pamatymo judviejų santykių iš šono. Kaip tie santykiai atrodo, kas juos apibrėžia, kokios yra rašytos ir nerašytos taisyklės, tendencijos, erdvė priklausyti, kaip pasireiškia įvairūs galios žaidimai. Apie ką kalbame, apie ką ne. Kiek esame atviros viena kitai, ir kiek viena kitą iš tiesų išgirstame. Pradėjus tai stebėti ir labiau sąmoningai bendrauti, pastebime, jog krūva dalykų, kuriuos laikėme savaime suprantamais, gali būti tiesiog netiesa, nereikalingi, arba ne tavo. Atsiskyrimui vykstant, pradeda ryškėti ir tirpti įvairūs įsitikinimai - apie pasaulį, supančią aplinką. Neretai, kaip tyčia, ima erzinti tam tikras įprastas mamos elgesys - pavyzdžiui patarimai arba kritika, nuogąstavimai ir pan. O tai reiškia, kad mes jau procese! Mūsų klausa paaštrėjo, rega sustiprėjo ir mes pradedame atskirti savo mintis nuo mamos minčių, ir savo individualų pasaulio matymą nuo to, kokį pasaulį matėme mamos akimis, kai dar buvome mažos. Ir tai reiškia, jog mūsų viduje esanti moteris ir mama stiprėja, ji įgyja savajį stuburą ir ima priešintis dalykams, kuriuos atpažįsta, kaip ne savasties dalis. Priklausomybės nuo mamos mažėjimas reiškia, jog tu pati perimi dalį kontrolės funkcijų, o taip pat ir atsakomybę už tą gyvenimą, kurį kuri, sprendimus, kuriuos priimi pati, nepriklausomai nuo mamos nuomonės ar patarimų. Pirmyn! Sąmoningumas motinystėje yra labai didelė dovana santykiui su savo vaiku ar vaikais. Tai juos be galo išlaisvina ir praturtina. Taip pat tai reiškia, jog atsirado galimybė kurti naują santykį su savo mama. Kitokį, brandesnį, šviesesnį, aiškesnį ir atlaidesnį. Su mažiau nuoskaudų ir kontrolės, o daugiau palaikymo ir pasidžiaugimo. Daugiau laisvės kvėpuoti ir dalintis, o gal kartais tiesiog kartu iš visko ir savęs saldžiai pasijuokti :) Juk iš tiesų, kiek tame vietos empatijai ir tikram supratimui, nuoširdžiam dėkingumui ir bendrystei. Nes tik pati tapus mama, gali kur kas geriau suprasti ir sąvają ❤ /Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant

0 views