Jau kurį laiką motinystėje jaučiuosi suskilusi. Ilgai nesupratau, kas tai, - įprastinis, jau taip gerai pažįstamas motinystės ambivalentiškumas, manydavau. Kur tuo pat metu jausti visą amplitudę įvairiausių, vieni kitiems prieštaraujančių jausmų, tampa tiesiog norma. Bet šis ambivalentiškumas kitoks, jis labai stipriai liečia ne tik vidinį pasaulį, bet ir tai, kaip būnu dabartyje.
Jau nuo tada, kai Ugnei daug maž suėjo trys metai, mano viduje kažkas užsidarė. Toji atidi, labai susitelkusi, sąmoninga ir dėmesinga mama, regis atsibudo, pasirąžė, apsižvalgė ir nutarė pasipustyt padus. Ir labai ryškiai patiriu kažkokį naują etapą. Nors objektyviai niekas nepasikeitė, aš išgyvenu atsiskyrimą. Man norisi vėl gryžt į pasaulį, daugiau bendraut, kurt idėjas ir jas įgyvendint, rašyt, dirbt, patirt daugiau gyvenimo ir be vaikų, laisviau dėliotis savo asmeninį laiką, planus, norus, galų gale kūną. Noriu eiti, nevelkant kojos už kojos tyrinėjant kiekvieną pagaliuką. Noriu kvėpintis nebijant per stipriai kvėpėt vaikams. Noriu rengtis kaip noriu, o ne kaip patogu žindyt. Pasinerti į tai, kas man svarbu, nesidairant į laikrodį, kad jau mano kelios valandos sau tirpsta. Bet labiausiai noriu tiesiog laisvės jausmo, kvėpuojant gyvenimą, kuris, pastaruosius keletą metų lyg buvo už stiklo. Noriu daugiau būti anoje stiklo pusėje, nei ant kilimo, lipdant, skaitant, piešiant ir tiesiog nuolat kalbant, klausant, laikant, patarnaujant.
Suskilus. O suskilus jaučiuosi, nes yra Ūla. Ir su ja aš jaučiuosi atvirkščiai. Su ja galėčiau visą dieną prasimakaluoti su pižama, niekur neiti, nieko daug nemąstyti. Su ja norėčiau tiesiog lindėti toje taip gerai pažįstamoje mamystėje, per vis dar 3 pietų miegelius kartu gulinėti, skaityti knygas, rašyti ir tiesiog lėtai lėtai ir klampiai atradinėti vidinius ir mūsų santykio atradimus, o ne gyvenimą toje kitoje pusėje.
Ir čia susiduria dvi absoliučiai skirtingos Eglės, skirtingos tapatybės, skirtingos energijos. Jas sunku atpažinti, nes, besireikšdamos vienu metu, tarsi dvi gražios ryškios spalvos jos susivelia į purviną rudą. O viduje jaučiasi kaip nuolatinis nepasitenkinimas. Jas ypatingai svarbu pajausti, patirti ir priimti kaip grynas, savitas energijas, skirtingus poreikius, tam, kad jos skleistųsi, o ne dusintų viena kitą.
Ir aš, kaip mama ne tik Ugnei ir Ūlai bet ir savo vidiniams gyventojams, šias abi, kaip dvi visiškai skirtingo amžiaus, temperamento ir patirties sesutes, vistiek turiu rasti būdą kaip pamatyt, išgirst, apkabint. Kiekvieną ir abi atskirai.
...
Mano realiam gyvenime dabar etapas, kai vyresnėlė nuolat skriaudžia mažylę. Aš, kaip mama, labai sunkiai su tuo tvarkausi. Tiesiog norisi, kad atsirastų mygtukas, kuris tą didelę vyresnėlės asmenybę su visu ego ir ugnim tiesiog imtų ir bent truputį suskliaustų, palikdamas vietos ir mažei tyrinėti pasaulį ant kilimo be didelių pavojų.
Savo vidiniam gyvenime, ko gero, esu įstrigusi to mygtuko paieškose taip pat. Vis bandydama nuneigti savo ugnį, vis stebėdamasi ir pykdama, kaip taip stipriai ir greitai ji gali įsiplieksti ir nudeginti tą tylią ramybę.
Turbūt, kai rasiu būdą, kaip leisti tai ugniai (ir Ugnei) saugiai degti, viduje atsiras daugiau vientisumo. O ir kasdienybė bus mažesnis kovos laukas. O gal, tiesiog įprasiu, ir dar didesnių apimčių ambivalentiškumas taps nauja norma.
Eglė
🌿 kviečiu paremti mūsų kūrybą: https://patreon.com/naturalimotinyste