Dvimetis vaikas bando atsmaukti sau marškinėlių rankovę, kad galėtų nusiplauti rankas. Marškinėliai ne tokie jau laisvi ir elastingi kaip kiti, su kuriais toks gebėjimas jau įvaldytas. Na ką, neišeina. Klyksmas per visą virtuvę ir už jos ribų: “nemoku!!!”, klyksmą seka ašaros, rankovės tampymas į visas puses, trenkimas kokio šalia esančio daikto į šalį ir galiausiai per didžiausias raudas išlemenamas “noriu papuoti”.
Manajai dukrai atlaikyti frustraciją, kai kažkas neišeina itin sunku, bent jau šiuo metu (nu kokius pusę metų jau). Kartais, kai nematau kuo ji užsiima, o tik išgirstu emocijų raišką, net išsigąstu, kad kažkas nutiko. Na nutiko iš tiesų, tik ne tai apie ką pagalvoju aš. Jokios nelaimės, jokio skausmo, tik neišeina nurišti raištelio.. ir kartais tas klyksmas dingsta taip staiga, kaip ir atsiradęs, nes staiga tiesiog kažkas pavyko ir lyg niekur nieko gyvenamas teka toliau :) Nežinau, ar prie to priprantama, aš dar nepripratau. Tik greit bėgu taisyti padėties, nors tikrai to nebūtinai reikia, tačiau emocijos tokios, jog atrodo vyksta kažkas nepakeliamo. Ir tikriausiai jai, tas nemokėjimas, yra nepakeliama.. Sunku man? Neee, manau, kad sunku jai :)
Taigi, šių dienų aktualijos telpa žodyje "nemoku". Šis žodis bene jautriausias ir dažniausias mano dukros žodyne (be "mama ateik" ir "tikriausiai"). Rodos kiekviename žinksnyje pasitinka tas kažko nemokėjimas ir ilgainiui provokuoja didžiausius emocijų pliūpsnius. Bet kai pagalvoji, juk labai sunku yra nemokėti, pvz atsisegti striukės, ypač kai vakar mokėjai!! Arba kaip sunku susidurti akis į akį su savo ribotumais 100 kartų per dieną.. Bet nors ir esu empatiška, kartais prisijungiu ir aš prie jos "nemoku".. Nes kartais nemoku atlaikyti to 100-tojo pasipiktinimo, arba nemoku nekreipti dėmesio į naktimis, per miegus vėl išlendantį "nemoku" su dideliu inkštimu, kuris suerzina ir galutinai mane išbudina. Nemoku ir pikta, kad nemoku :D ir tai tik leidžia dar geriau suprasti ją. Taip ir gyvenam dabar, kažko nemokėdamos, bet besimokydamos! Ir kad ir koks sunkus ir nesibaigiantis dabar atrodo šis pykčio priepolių ir emocijų pliūpsnių kupinas etapas. Aš labai tikiuosi, kad tai bus ir galimybė man daugiau išmokti. Išbūti, nepriimti asmeniškai, nereaguoti tuo pačiu atgal :)
Beatričė