Tikriausiai vienas sudėtingiausių ir sunkiausių jausmų motinystėje, bet aplankantis gana dažnai, kiekvienos mamos kasdienybėje. Kas ta kaltė? Iš kuri ji? Ką su ja daryti?
Galima išskirti du kelius, kaip pasireiškia kaltė. Vienas jų - kai kažko nepadarome, ką tarsi turėtume padaryti. Ir ne veltui rašau “tarsi”, čia šuo ir pakastas. Jausti kaltę už tai, ko sąmoningai nedarai, nenori daryti, neturi laiko daryti ar dar kažkas panašaus, bet TARSI turėtum? “Tarsi” reiškia, kad gal tai net ne mūsų, gal tai kažkas primesto, iš aplinkos, šeimos, visuomenės, draugių, medijos, kultūrinių nuostatų?
Kaltės jausmas yra socialinis jausmas, vadinasi mes jo išmokstame socialiniame gyvenime, gimstame šioje patriarchalinėje visuomenėje, su nerealistiškais lūkesčiais moteriai, mamai (būti atsidavusia mama, gražiai atrodyti, mokėti skaniai gaminti, tvarkyti namus, rūpintis savo asmenine karjera, gebėti užsidirbti, būti vilioklei, bet santūriai, būti moteriškai ir seksualiai, bet neišaukiančiai, būti tvirtai, bet švelniai ir t.t.). Ir štai neiškepėme tų cinamoninių bandelių, kai visas instagramas kepė ir jaučiam kaltę 😊 bet aš gal jų net nemėgstu!! (juokauju, labai mėgstu, bet kepti nemėgstu). Gal ir per paprastas pavyzdys šiai temai, bet net tokiame galima kartais atpažinti kruopelytę kaltės, juk visos daro, tai gal ir aš turiu.. nors svarbesnis klausimas čia, ar noriu, ar man to reikia, kas man svarbu, kodėl to nedarau, gal yra man svarbesnių dalykų? Čia slypi išeitis - atvirume su savimi, tikrume su savimi ir savo pasirinkimais, išsilaisvinant iš aplinkos spaudimo.
Kitas kelias - tai kai padarome kažką ne taip, blogai, dėl ko paskui užklumpa kaltė. Ji lyg informuoja, kad va, peržengei ribą, sukėlei skausmą kitam, pasielgei ne pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Dažnai šita kaltė kur kas gilesnė ir sunkesnė nei pirmuoju atveju, nes taip tiesiogiai susiduriame su savo negražiausiomis asmenybės pusėmis, kartais net išgasdinančiomis mus pačias.
Tas ribas peržengiame jau būdamos prastoje emocinėje būsenoje, o atkeliaujanti kaltė dar labiau gramzdina į vidinį skausmą. Ji - kaip savęs baudimas. Bausmė už blogą elgesį. Atsitraukus ir pažiūrėjus plačiau, kultūriškai taip įprasta patirti bausmę už blogą elgesį, dažnai taip buvome auklėjami ir tai nusėdo giliai mumyse. Dabar mes tai darome pačios sau.. 🥺
Išeitis čia galėtų būti refleksija, akistata su savimi, kas gi nutiko tokio su manimi, kad pasielgiau taip, kaip nenoriu elgtis. Kaip aš jaučiuosi, ką išgyvenu, ką iškėlė manyje, kad pamečiau kontrolę, kokie mano poreikiai apleisti, kas iš tikrųjų su manimi vyksta? Šie klausimai sau gali mus kažkur nuvesti, į geresnį savęs pažinimą, pajautimą, suvokimą, ir ilgainiui, į didesnė kontrolę.
Visos mes kartais atsiduriame tame juodame taške, kai jaučiamės blogos mamos savo vaikams. Kai tiesiog negalime būti geresnėmis, nes kažkas tame momente yra labai emociškai sunkaus. Bet kartu tai gali tapti atspirties tašku atsigręžti į save, pažinti ir galiausiai priimti save. Visokią. 🖤
Beatričė