Santykiai su savo vaikais tikriausiai yra patys intensyviausi. Kiek juose daug įvairiausių jausmų, patyrimų. Galima pakilti į euforinę būseną, galima nusiristi iki pačių baisiausių potyrių. Dažnai motinystėje save kaip žmogų gali nustebinti, kaip stipriai dėl kažko bijai, kokio dydžio neviltis ar bejėgystė gali prispausti sąmonę ir krūtinę, koks pyktis, agresija egzistuoja tavo viduje. Jausmai tokie stiprūs, tiesiog afektai veržiasi iš vidaus, prieš juos sąmoningasis ego kartais toks mažas ir bejėgis sukontroliuoti visa tai, kas kyla. Kažkada seniai viena mama man išsireiškė: “trūksta plionkė” (kas reiškia sąmonės netekimą). Tam tikra prasme išties netenkame sąmonės, nors nenualpstame, tačiau vidiniai impulsai, afektai, būsenos tarsi apsėdimai, ima viršų. Sąmoningumą tarsi užlieja tie potyriai, skandina. Visas pasaulis tuomet atrodo per to konkretaus išgyvenimo/patyrimo prizmę. Pvz, motinystėje labai lengvai galima pasijusti nematomai, viskas apie vaiką, vaikui ir paskui vaiką. Vaikas į mamą kreipiasi su savo poreikiais, norais, interesais, jis nemato mamos, kaip žmogaus, jis mato mamą gana objektiškai. Jei jau atsikėliau, tai kelsis ir mama, jei noriu žaisti, tai mama irgi žais su manimi, turi duoti valgyti, jei aš alkanas. Jis nemato, kad mama galvoja apie rytojaus planus, sprendžia darbinius klausimus, ar tiesiog nori miego, yra pavargusi, serga. Su vaiko raida tai keičiasi, bet mažieji, jie dar tokie egocentriški ir tai visiškai normalu. Ilgainiui, kai mamos ribos vis pažeidžiamos, jos poreikiai vis nepamatomi, mamos sąmonę užpila tie “nematomos/nesvarbios” komplekso turiniai. Ima atrodyti, kad ir vyrui esi nesvarbi, kad draugės nemato, kaip iš tiesų jautiesi, kad visas pasaulis gyvena sau ir niekam nerūpi. Apima didieji jausmai, tuomet norisi desperatiškai rėkti apie save, agresyviai demonstruoti savo buvimą, raudoti už visą patirtą skausmą. Tai prikaupti jausmai, komplekso jausmai, realiai situacijai tikrai per intensyvūs, gal ir neadekvatūs. Kartais, tai momento patyrimas, akimirka, kartais komplekse tiesiog gyvename ilgesnį laiką, su trumpais atsitokėjimais. Artimuose santykiuose kompleksai mus nuolat nešioja, tai normalu, santykiuose su mažais vaikais, emociškai jie intensyviausi, nes kabina mūsų pačių vaikystės patirtis, kurios mumyse giliai paslėptos, apleistos, nereflektuotos, nesuvoktos, neperdirbtos, neracionalios, ikisąvokinės. Tokios kai užgriūna sąmonę, taip ir trūksta ta plionkė. To savy galima labai išsigąsti, bet galima ir naudotis galimybe pažinti, kas tokio čia išlindo, kas užkabino šiuos turinius, ką jie sako apie mano patyrimus, gal kažką primena? Turime galimybę reflektuoti ir prisiliesti prie to, kas kitokiomis sąlygomis gal taip ir neiškiltų, galime plėsti savo sąmonės ribas, labiau suprasti savo poreikius, aktualią vidinę temą. Tai žinant, pagaliau galime tinkamai į save reaguoti, atkreipti dėmesį į savo pažeidžiamumą, iš tikrųjų save atliepti. P.S. Fotografavo mano dukra Beatričė
