top of page

Tolerancijos ir kantrybės ratas

Pastebiu, jog kartais vakarai, migdant vaikus vienai, būna gana panašūs. Dažniausiai, sukaupusi dėmesį ir pastangas visos dienos metu elgtis draugiškai, atliepiančiai, pagarbiai su vaikais (o tai man nevyksta absoliučiai natūraliai, tam turiu įdėti nemažai pastangų), vakarais, kai jos pradeda siausti, vos ateina metas eiti ruoštis miegoti, kai ilgiausiai tempia gumą vonioje, kai staiga šokinėjusios ant lovos jos praranda jėgas apsirengti, uch, čia dažnai pradedu po truputį darytis kampuota, kur turiu labai save laikyti, kad neprišnekėčiau nesąmonių ar nepradėčiau gąsdinti, jog nemigdysiu, neskaitysiu ir pan. Kartais ir prišneku.

Stebiu, kas vyksta, kai vakarais to pykčio jaučiu daugiau ir kas vyksta, kai būna priešingai - gana ramu ir lengva.


Begalvojant apie tai šįvakar gulint tarp vaikų, kol išgirsiu tą lygų gilų kvėpavimą, pradėjo kilti vaizdinys. Apie tai, jog yra žmogus tarsi kokio skritulio centre. Tas skritulys apibrėžia asmenines to žmogaus galimybių, žinių, įgūdžių, resursų, savijautos ribas. Tas žmogus yra gebantis ir turintis tiek - kokio dydžio skritulys. Ir tada, vyksta dalykai: tas žmogus norėjo ramiai papusryčiauti, o vaikai, pavalgiusios labai greitai, pradėjo ropštis ant kelių. Žmogus, ok ne žmogus, čia pasakoju apie save, su dar plačiu skrituliu galimybių ir kantrybės, priėmė vaikus ant kelių, bet mažoji tada pradėjo prašytis pieno, didžioji kažkaip bandė įsitaisyti, išvirto arbata, vaikai susipyko, - pusryčiai ramūs neįvyko. Skritulys kažkiek sumažėjo. Tą akimirką, kai sutikau daryti kažką, ko šiaip nenorėjau, kai pasirinkau "pakentėti" - mano galimybių ribos šiek tiek sumažėjo, nes iš savo poreikių/norų/resursų paėmiau, rinkdamasi vaikų poreikius/norus. Tokių situacijų per dieną apščiai - vaikai kvietė statyti lego, nu labai nenorėjau, bet atėjau pažaisti, skaudėjo gerklę, bet sutikau paskaityti keletą knygos skyrių, nenorėjau ir vėl žindyti, bet pagailo mažės, nenorėjau sėdėti jų abiejų apkabinusi, vartant knygą, nes neįmanoma vartyt, bet nenorėjau kažkurios atstumti, dėl kelių akimirkų ramybės leidau žaisti su makaronais, paskui tas pasklido po visus namus... ir t.t. Kaskart darant kažką, ko nenoriu, ar nedarant kažko, ko noriu, t.y. santyky su kitu pasirenkant nepaisyti savo ryškesnio ar duslesnio "nenoriu" ar "noriu kito" - tas apskritimas esantis aplink, vis mažėja, mažėja, mažėja.


Ir dažnai būna taip, jog atėjus vakarui jis kone sulindęs į vidų - erdvės aplink nebėra. O kartu nebėra ir kantrybės, švelnumo, dėmesingumo, empatijos. Nebėra jėgų, nes neatliepti norai, poreikiai kelia įtampą ir prašosi dėmesio. Ir ima lįsti įvairiosios mintys galvon, kaip kad "aš visą dieną dėl jūsų, o jūs tiesiog paprastai dantų išsivalyt negalit", ir panašiai. Kas, nors truputį komiška, bet, pasitaiko. Kai jau metas atgauti save, pasirūpinimas savimi atrodo pirštu pasiekiamas, ir jei bent akimirką tai tenka atidėti, - pokšt ir išlenda kovotojas: savo poreikiai jau ima stoti į priekį, užgoždami visa kita ir čia nukeliauja daug energijos. Energijos veikti, energijos stabdyti, energijos brėžti ribą. Už visą tą dieną, kai tai padaryta nebuvo. O kartais ir už situacijas iš senai senai. Kai to padaryti ir nebuvo galimybės.


Ir tai pasireiškia - griežtu tonu, tvirtu apsisprendimu, kovine parengtim. Kaip dažnai tėvai apie vakarus sako, jog tai tarsi kovos laukas. Ir tikrai, dieną miegojęs kovotojas, saulei nusileidus, rodos prabunda ir ima žvanginti savo kalavijais.


Man labai taip nepatinka. Tada ir pati miegoti nueinu su kažkokiu sunkumu ant krūtinės.


O kad taip nebūtų, turiu pasirūpnti, kad mano apskritimų perimetras ne tik būtų, bet ir liktų kuo didesnis. Tam padeda viskas, kas įkrauna. Bet apskritimui lėčiau trauktis padeda atsisukimas į save ir į tai, ko reikia mums. išgirdimas savo negaliu ar nenoriu. Pažinimas, kur per daug. Kad tiesiog būtų galima tai paprastai išsakyti, o ne, stipriai peržengus, aršiai kovoti.


Labanakt

Eglė


**


Σχόλια


bottom of page