Būna, oi kaip dažnai būna, kai vaikas trypia kojytėmis, meta daiktus žemyn, verkia, ima kažką, vėl meta, vėl verkia, bando kažką pasakyti, verkia, siūlome glėbį, nusisuka, dar stipriau verkia... Labai sunku tose situacijose, kai vaikui akivaizdžiai reikia mūsų pagalbos susitvarkyti su kilusiais jausmais, bet tuo pačiu vaikas ir mūsų fiziškai neprisileidžia. Ką tuomet daryti?
Geriausia, ką tuo metu galime padaryti, išlikti rami pati, tokiu būdu parodydama vaikui, kad net jam ir išgyvenant uraganą savo viduje, pasaulis aplink jį nesugriūva, ir suaugusieji išlaiko ramybę ir kontrolę, kurią gali perduoti ir jam.
Kitas dalykas yra tiesiog būti šalia, ir vaikui atsisakant fizinio glėbio pasiūlyti bent jau psichologinį glėbį. Kuris reiškia, jog net ir jam jaučiant stiprius jausmus jis yra priimamas su visais savo išgyvenimais. Labai padeda ramus vaikui kilusių emocijų įvardijimas ir palaikymas jo tuose jausmuose: "suprantu, kad tau liūdna/skaudu/pikta". Nuolat girdimas ramus tėvų balso tonas, drauge su apkabinimu, priglaudimu, glostymu ar tiesiog buvimu šalia, ramina ir vaiką.
Taip pat galima pasiūlyti veiklą, kuri padės konstruktyviai išveikti kilusias emocijas - ar patrypti kojytėmis kad ištrepsėti visą pyktį, ar pamušti rankytėmis į pagalvėlę, ar kartu kvėpuoti ir pan.
O kartais, tiesiog padeda paprastas, bet kartu ir stebuklingas klausimas - kuo galiu tau padėti? Ir ne tik bendraujant su vaikais. Oi kaip jis veikia ir su sutuoktiniu! Iš tiesų nuoširdžiai ir rūpestingai užduotas šis klausimas iš karto nuima gynybas ir pasipriešinimą, ir pakreipia situaciją bendravimo ir bendradarbiavimo link. O kartais, kai ir pačios esame paklydusios savo emocijose ir siela tarsi apsipylusi dulkėmis, o regėjimas ir jausmai sutirštėję - paklausti savęs to paties, kuo gi aš galiu tau padėti?
Ir visais atvejais labai įdėmiai išklausyti atsakymo. Jis parodys kryptį.
❤