Dvi savaites keliavom po Kroatiją. Ką reiškia kelionė automobiliu su trimečiu vaiku? Buvo visko :D Bet kaip visada, mane ji nustebino, nes atlaikė sunkiausius dalykus lengviausiai ir atvirkščiai. Nerimavau dėl pačios kelionės, nes mašinoje ji neišsėdi ilgai, o čia laukia 1600 km prieš akis. Važiavom naktį ir ji miegojo, visą naktį, taip pat ir grįžtant atgal! Kai jau taip ilgai važiuoji, tai mašina tampa namais, kur miegi, valgai ir žaidi, sustoji kur prie kalno pasėdėt ant puoduko ir vėl važiuoji :) aišku buvo ir ašarų ir pykčių, bet ne daugiau kaip ir bet kur kitur. Tačiau miestuose, kuriuose apsistojom, be jūros ir ledų vaikui buvo sunku. Neįdomu jai tas senamiestis, buvusios Romos imperijos liekanos, siauros gatvelės ir kavinės. Neįdomu ir pasivaikčiojimas prieplaukomis, jei negalima lipti į prabangias jachtas. Neįdomu ir pagulėti pliaže ar pasėdėti kažkur grožintis vaizdais. Taigi protesto prieš visa tai buvo daug. Jeigu nori iš vis kažkur nueiti ir kažką pamatyti, tai turi ją nešti, pirkti ledą arba nuolat galvoti žaidimus, kad būtų smagu. Bet va apartamentuose ar vilose, kur apsistodavom veiklos pilna ir jai buvo smagu, terasoje ar kieme prie namo galėjo ilgiausiai žaisti. O didžiausias gėris, žinoma, buvo jūra, kurioje terkštis galėjo iki pamėlynavusių lūpų.
Kelionėje labai stipriai pajutau, kad mes trise, visi kartu buvome mažiausiai. Nes jei vaikas miega ar žaidžia vienas, stengėmės pasimėgauti laiku dviese su partneriu, o visu kitu metu, pastebėjau, kad abu stengiamės atitrūkti nuo buvimo su vaiku. Jei Audrius neša Aušrinę, ar kur sustojo, žiūrėk, jau aš įsmukau pro siaurą gatvelę į kokią aikštę ar į mielą vietinių menininkų galeriją ar parduotuvėlę. Ir atvirkšiai, tik sumingam, Audrius sprunka gėrėtis naktiniais miesto vaizdais.
Kelionę planavomės pagal savo poreikius ir interesus (žaidimų aištelių aplankėm kokias dvi ar tris), normalu, kad norėjosi ir patirti tai pilnai, kai nezyzia niekas į ausį ir netampo rūbų... Kartais aplankydavo mintis, kad vaikas trukdo man mėgautis, bet paskui ateidavo suvokimas, juk dabar toks mano gyvenimas, nuspalvintas vaikiškom terlionėm, su visu savo grožiu ir baisumu. Aušrinei teko daug prisitaikyti prie mūsų, mums teko taikytis prie jos. Ar buvo verta? Taaaip! Nepaisant žliaugiančio prakaito nešant ją į kalną (nors praktiškai visada nešė Audrius), nepaisant kritimų ant žemės vidury senamiesčio, nepaisant žviegimo restorano tualete ir maisto mėtymo prie staliuko, nepaisant verkimo pusę nakties ir keliavimo į ligoninę, nepaisant atsisakymų valgyti viską, ką nupirkai, nes neskanu, nepaisant nuolatinių derybų ką veiksim ir kur eisim, buvo verta visu šimtu procentų. Grįžau prisikrovusi kalną įspūdžių, tūkstančius gražių vaizdų, nuostabių akimirkų ir gyvenimo džiaugsmo. Buvo tikros atostogos! Su visais vaikiškais kuriozais jos atminty išliks dar ilgiau 🌞
Beatričė