Kaskart, nubraukdama ašarą dėl to, jog tenka priimti ir prisijaukinti savo ribotumą, kad nebegaliu tiek, kiek galėjau ir taip, kaip galėjau. Kad kantrybės gija trumpesnė ir labai priklausoma nuo to, kaip tą parą pavyko pailsėti. Kad turiu dvi rankas, ir kartais jų neužtenka apkabinti dviejų vaikų. O taip dažnai didžioji nori būti apkabinta abiejomis. Kad mane jai vis dažniau turi pakeisti tėtis. Kad kai pakeičia, atrodo širdį spaudžia dėl to, kaip aš daryčiau kitaip. Daryčiau, bet negaliu. Nes tapau dar labiau ribota. Ribota, tiesą sakant ir buvau, nors dabar ir atrodo, kad galėjau visada viską, bet tai nėra tiesa. Nes ir dirbau, ir norėjau vienatvės ir poilsio, ir susinervindavau ir supykdavau, neatliepdavau tinkamai ir pan.
Tik dabar tas ribotumas dar labiau tėškė į veidą visu savo gražumu, ir turbūt čia yra vienas iš iššūkių tapus dviejų vaikų mama. Šalia to, kaip rasti balansą ir savo dėmesį išdalinti tinkamai, dar svarbiau - nugyventi vidinę kelionę priimant ir prisijaukinant savo ribotumą ir tai, jog vis dažniau tiesiog nebegali.
Šiose akimirkose, žongliruodama tarp vyresnėlės jausmų ir naujagimės poreikių, kiekvieną dieną džiaugiuosi mūsų artumu ir pasirinkimais tą artumą puoselėti. Džiaugiuosi tuo, jog mes visi kartu miegame. Jog bent naktį, tuo jautriu laiku, dažnai tikrai galiu daug - nueiti kartu į tuoletą, ją užmigdyti ir užmigti į ją įsikniaubus pati. Jausti, kaip žindant mažylę vyresnėlė prisiglaudžia prie mano šono ir nurimsta. Arba susikrovusi kojas ant manęs pagaliau vėl įminga. Duoti ranką, paglostyti galvą ir atsakyti tuos didžiuosius gyvenimo klausimus, kurie staiga tapo tokie svarbūs 3 nakties. Kad galim turėti tiek daug kontakto, kuris atstoja žodžius, kuris apgaubia saugumu ir ryšiu, net jei dieną ir teko pasakyti šiek tiek per daug "NE", "TUOJ" ar "PALAUK". Ir labai nelengva sukiotis nuo vieno šono ant kito žindant ir migdant tai vieną, tai kitą ar ar abi kartu. Bet neįsivaizduoju, kas dėtųsi širdy, jei žinočiau, kad ir taip per dieną ne kartą atstumta ir kartu išsiilgta didžioji, miega viena, kažkur kitam kambary.
Taip pat džiaugiuosi ir tuo, jog ji dar žinda. Buvo minčių, gal atsijunkys nėštumo metu, girdėjau taip dažnai nutinka. Bet matyt žindymas jai buvo dar labai svarbus, jei kantriai čiunkavo sausai ar tuos kelis lašelius iki pat sesės gimimo. Dabar dalinasi jos mane kartais horizontaliai, kartais vertikaliai 🤭 bet jaučiu, jog nedingo jai toks svarbus dalykas net ir atsiradus sesei, suteikia saugumo ir lengvesnio prisitaikymo ir susitaikymo su situacija. O ir judviejų ryšiui, manau, tai duoda tikrai daug.
Daug duoda ir man, nes šiuo laikotarpiu tikrai be galo lengva susidegint kaltėj, nostalgijoj ir liūdesy, ypač kai ir nuovargis ir hormonai papuošia kasdienybę visokiom spalvom :) Tad labai svarbu atrasti, kas sustiprina, kas mažina kaltę, kas gamina dar daugiau meilės ir šiltų jausmų ir yra atrama. Ne tik vyresnėlei, bet ir sau pačiai ❤
Eglė
Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste