"Kaip gerai, kad ramiai miega vežime"
"Kokia šaunuolė, viską suvalgei!"
"Oo valio, teisingai sudėjai bokštą!"
"Nemėtyk maisto, gražiai valgyk"
"Atsiprašyk"
"Pasakyk ačiū"
"Ar tu geras, ramus vaikas?"
"Koks šaunuolis, užmiega pats vienas"
"Jau išmoko nusiraminti pats vienas atsisėdęs ant kėdutės"
"Neverk"
Ar tikrai mes skatiname ir džiaugiamės teisingais dalykais?
Pažiūrėkim kitu kampu:
Valio, kad vaikas ir nemiega vežime, o miega ant rankų - jis kuria ryšį su pačiais artimiausiais.
Gerai, kad vaikas renkasi, ką jam valgyti - jis pasirenka tuos dalykus, kokių jo organizmui tuo metu labiausiai reikia.
Ne teisingai sudėtas bokštas, o pats faktas, kad vaikas bando tą daryti yra šaunu, taip vaikas mokosi ir tyrinėja pasaulį.
Puiku, kad kūdikis eksperimentuoja su maistu mėtydamas jį ant žėmės - taip jis iš tiesų mokosi fizikos!
Vaikas atsiprašys, visų pirma, kai bus pakankamai didelis suvokti to prasmę. Mūsų skatinimai atsiprašyti per anksti, geriausiu atveju moko paklusti ir jaustis nejaukiai.
Tegu vaikas dėkoja, kai jaučiasi dėkingas, o išreikšti dėkingumą išmoksta stebėdamas mus.
Kiekvienas vaikas yra geras vaikas, nepriklausomai nuo to, jis ramus, ar ne, koks jo temperamentas ar savybės.
Vaikams yra natūralu siekti artumo ir meilės iš savo tėvų, ypač vakarais, po didelių ir intensyvių dienos įspūdžių, ateinant tamsai ir išsiskiriant su tėvais nakčiai, ramybė aplanko tik mylimam glėbyje. Mes irgi mylim miegot kartu su mylimaisiais, o ne vieni, nieko čia didvyriško nėra miegoti savarankiškai.
Kodėl negirdime atvirkščiai - "kaip puiku, kad vaikas rėkia, verkia, trypia kojom ir mosuoja rankomis, - tai jam labai naudinga, nes taip jis išleidžia susikaupusią įtampą, o aš jo jausmus priimu ir jį palaikau. Poto jam bus žymiai lengviau"? Juk tai yra tai, kas iš tiesų vyksta tantrumo metu. Priverstinis nusiraminimas tėra emocijų slopinimas, kuris vėliau vistiek iššaus, tik daug stipriau, ir ko gero nepriimtinais būdais.
Šiandien mano galvoje nuolat sukasi mintys apie tai, kas yra, kad siekdami patogumo, greito rezultato ir ramybės, tėvai kartais nenori žvelgti giliau ir suvokti, kas ištikrųjų už tų džiaugsmų ir skatinimų slypi.
Kodėl, būdami didesni, mes esame tokie tikri, kad mūsų įsitikinimai yra teisingesni, nei mūsų mažųjų žmonių instinktai ir natūrali savireguliacija.
Kas mums labiausiai trukdo klausytis savo vaikų ir savęs pačių ir kaip sau padėti geriau girdėti ir aiškiau matyti?
Ir vis dar, kaip ir kiekvieną dieną, esu labai laiminga, o kartu ir jaučiu didžiulę atsakomybę dėl galimybės ir būtinybės šitaip augti. Nes mano dukros augimas su auginimu nieko bendro neturi, auginti aš turiu tiktai pati save, ir tuo pačiu stebėti, kaip auga ji. ❤