Pastebiu, kad daug kam atrodo, jog kūdikį ar mažą vaiką reikia nuolat kažkuo užimti. Kažką jam rodyti, sakyti, daryti.. Tarsi tai būtų pagrindinis darbas - užtikrinti jų stimuliaciją. Ypač jei vaikutis liūdnas, verkia arba pyksta, tai reikia nukreipti jo dėmesį kažkur kitur: "Pažiūrėk čia, pažiūrėk ten, va žiūrėk kas čia, žiūrėk, ką turiu" ir pan.. Ne, tai netinkamas elgesys, apskritai, reikia prisiminti, kad vaikai dažniausiai yra hiperstimuliuojami. Mūsų aplinka pilna visokių vaizdų, garsų, kvapų.. joje tiek visko daug ir viskas nėra pažinta ir aišku, tad domina ir stimuliuoja. Mums papildomai nereikia niekaip jų stimuliuoti, ypač kai jie liūdi, verkia ar pyksta!
Įsivaizduokite save, po įtemptos ir sunkios darbo dienos, kai norisi apie nieką nemąstyti ir pailsėti, pajausti save, kažkas iš aplinkos užgriūtų su power point skaidrėm, exel lentelėm "žiūrėk, kokia čia visur svarbi informacija!" tikriausiai norėtųsi trenkt į nosį :D
Kartais vaiko verksmas ir yra dėl per didelės stimuliacijos, o mes bandom jį stimuliuoti dar labiau...
Vaikams mūsų pasaulis vis dar naujas, jame dar daug kas nepažinta, net ir pažįstamoje erdvėje, kad ir namuose, galima rasti nepaprastai įdomių, naujų dalykų.
Įsivaizduokite, kad nukeliaujate į visiškai svetimą, tolimą miestą, pvz Tokiją ar kokį Nairobį, ten viskas kitaip nei mums įprasta, nepažįstami ženklai, kalba, ritualai, maistas, kvapas, klimatas, vietiniai gyventojai ir jų elgesys. Ir pasidaro įdomu elementariausi dalykai! :)
Taip ir vaikams, jiems įdomu elementariausi dalykai, o nuo dalykų gausos pervargstama.
Net ir žaidimai kartais yra tokie "too much".. Jie spalvoti, ir groja, ir mirksi, ir dar ten kažkas juda, dreba ar pan. Net vienas žaidimas gali būti tiesiog per daug.
Yra toks posakis: active toys make passive kids and passive toys make active kids. Rekomenduoju vis jį kartais sau prisiminti ir neskubėti su ta papildoma stimuliacija. O kai vaikutis liūdi ir taip kartais norisi nukreipti jo dėmesį, atminkime, kad viskas ko jam labiausiai reikia - tai mūsų glėbys. ❤️
auginant