Paskaičius straipsnių antraštes ar greituoju būdu pervertus socialinių medijų turinį tėvystės / motinystės temomis pasidaro baisu. Tai, apie ką kalbama ir į ką dažnai fokusuojamasi, tėra tokie paviršiniai dalykai, kai tuo metu tikri klausimai ar problemos ignoruojamos, tarsi nuo jų pasislėpus, jos nustoja egzistavusios.
"Geri" ar patogūs vaikai, viską spėjančios mamos, laimingai besišypsantys vyresnėliai, garuojantys sveiki pietūs ant stalo. Dar tik trūksta praviro lango su lengvai plasdančiomis užuolaidomis ir baltų šypsenų iš dantų pastos reklamos ir bum, kur aš atsidūriau? Plastmasinėj gyvenimo iliuzijoj?
Kai žurnalai kalba apie priešnėštuminį svorį, mamos ir šeimos iš tiesų sprendžia emocinės sveikatos problemas.
Kol akcentuojama kuo greičiau atgauti ne tik buvusius kilogramus, bet ir susigrąžinti buvusį gyvenimą, mamos bando iš naujo susilipdyti naują save. Šeimos sprendžia naujų atsakomybių, pasikeitusios situacijos ir santykių dinamikos, prioriteto klausimus. Ir tai yra labai dideli ir sunkūs klausimai! Jie neturi nei greitų atsakymų nei lengvų sprendimų, kaip kartais gali pasirodyti.
Kol aplinkiniai visgi dosniai žarsto auksinius patarimus, nauji tėvai gūžiasi ir slepiasi nuo jų į savo vidų, kad šitoj informacijos gausoj ir maišalynėj kažkaip spėti išgirsti savo vaiką, savo partnerį/-ę ir save.
Prieš gimstant dukrai, turėjau įsivaizdavimą, kad vaiko atėjimas į gyvenimą jo kažkaip ypatingai nepakeičia. Jei turi pasiruošusį vyrą ir partneriškus santykius šeimoje, lauki vaiko ir nori jį integruoti į gyvenimą, gali puikiai tai padaryti, tiesiog kasdienoje reikės šiek tiek daugiau pastangų nei iki šiol. Niekas man nepasakė, kad atsiradus dukrai, nei aš, nei mano vyras nebebūsime tokie patys. Mūsų norai, tikslai, realybė ir kasdiena pasikeitė ne dėl to, kad atsirado kūdikis, o dėl to, kad pasikeitėme mes. Pastebėjau, jog visuomenėje labai baidomasi net minties apie tai, kad kažkas gali išmušti mus iš to tempo, kasdienių vėžių į kurias nesąmoningai esame įšokę, tikslų ir siekio viską suspėti ir nuveikti, tarsi tai ir būtų prasmė. Bet nėra, tai tėra prasmės iliuzija. Ji gyva tol, kol mes nesustojam. O į šeimą atėjęs naujas gyventojas sudaro puikias sąlygas sustoti, ir atrasti naujų prasmių.
Nesakau, kad sauskelnių keitimas yra pati savaime prasmingiausia veikla pasaulyje, bet ar ta tvarkinga excelio eilutė yra? Ar tas pavykęs skambutis klientui. Visgi prasmė yra tai, vardan ko tam tikrus dalykus mes darom, ir kaip, į tai ką darom, mes žiūrim.
Prasmė man - sukurti tokią emocinę aplinką, kurioje mano vaikas augtų saugus, mylimas ir laimingas. Užtikrinti, jog dukros poreikiai yra atliepti, mano taip pat, ir aš gebu žiūrėti į pasaulį ir matyti jį gerą ir šviesų, nes žinau, kad ji pasaulį matys mano akimis. Gyventi taip, kad nereikėtų slėpti ar gėdintis kažko, ką padariau. Auginti ir tobulinti save, kad galėčiau būti jai pavyzdys. Kiek galiu, padėti augti kitiems. Atleisti sau, kai suklystu. Daug juoktis, džiaugtis, judėti ir tiesiog būti kartu su mylimaisiais. Nes visa kita yra tiesiog mažiau svarbu.