Vienas iš didesnių iššūkių tėvams auginantiems kūdikius ir mažus vaikus yra jų emocijos. Ką daryti, kaip reaguoti, kaip raminti, o gal neraminti, kaip priimti, kaip išbūti? Kaip rasti ramybės savo viduje ir ją skleisti į aplinką, kad padėti savo mažuliui įveikti tą uraganą? Bet tai dar ne viskas. Emocijos tampa kur kas didesniu iššūkiu, kai tau "į pagalbą" raminti vaiką atskuba visai nekviesti aplinkiniai. Vieni bando juokinti darydami nesąmones, kiti puola rodyti po ranka pasitaikiusius žaislus ar daiktus, barškinti, judinti, cypauti ir pypauti. Kiti kutenti, dar kiti šnekinti ir liepti vaikui būtinai PASAKYTI, kas nutiko, ar ką jaučia. Kiti aiškina kad nieko čia nenutiko ir viskas gerai. Dar kiti puola į priešingą kraštutinumą ir sako "ODIEVE OJETAU VAJETAU KAAAASGI TOOOKIO BAISAUS NUTIKO, KĄ PADARĖT ŠITAM VAIKUI" ir griebia vaiką iš rankų, neva stebukladariai sutaisysiantys situaciją. Dar kiti spokso per petį ir vien savo dūsaujančiu kvėpavimu kelia įtampą. Kiti neleidžia verkti, pykti ar jausti, gėdina, gąsdina. Na tų variantų yra galybė ir visi jie, net ir vedini pačių geriausių intencijų, yra blogi ir labiau kenkia nei duoda naudos. Kodėl?
Todėl, kad pirmiausia ir pati svarbiausia sąlyga padedant vaikui stabilizuoti savo emocijas yra ramus ir savimi pasitikintis suaugusysis šalia, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Kas vyksta, kai mamai ar tėčiui bandant vienaip ar kitaip išspręsti situaciją, "pagelbėt" pripuola kažkas iš šalies ir kišasi? Ogi tai, ir taip šiek tiek įsitempusiam tėčiui ar mamai, siunčia tiesioginę žinutę, kad "tu varai blogai, duok man" arba "tu nežinai kaip rūpintis savo vaiku". Ar tikrai? Ar tikrai gali būti, kad žmonės, kurie 24/7 dieną naktį būna su savo vaiku nežino ko jam reikia ir kaip su juo elgtis? Tikėtina, kad artimųjų noras padėti, nuraminti ar perimti situaciją į savo rankas kyla dėl jų pačių vidinių procesų, kuriuos sujudino ši situacija. Tad visiems gero linkintiems ir norintiems artimiesiems ar pirmą kart sutiktiems žmonėms, labai linkiu pastangas suvaldyti ar sukontroliuoti tokią situaciją, nukreipti į save ir savo vidų ir pasižiūrėti, kas vyksta su jumis pačiais. Atsitraukti, ir leisti mamai ar tėčiui daryti tai, ką jie moka geriausiai. Suteikti erdvės ir privatumo, sustoti nuo stimuliavimo ir taip įsiaudrinusį mažylį. Tikėti, pasitikėti ir taip įkvėpti tėvus pasitikėti savimi. Juk to nuolat taip stinga. O jeigu jau labai knieti kažką pasakyti ar padaryti, uždėkite ranką mamai ant peties ir pažnibždėkite - "Tau puikiai sekasi". Ir stebėkite, kaip vyksta stebuklai ❤
Ramių švenčių linkėdama,
Eglė
#naturalimotinyste #augtiauginant
*jei jums patinka mus skaityti - labai kviečiame tapti mūsų remėjais. Taip prisidėsite prie mūsų veiklos tęstinumo! https://patreon.com/naturalimotinyste