Kai laukiausi, ir kiek nerimastingai klausinėdavau neseniai gimdžiųsių draugių ar pažįstamų apie gimdymą, pasiruošimą jam ir patirtį, labai tikėdavausi išgirsti nuraminantį ir įkvėpiantį pasidalinimą, tačiau dauguma istorijų, kurios mane pasiekdavo, buvo persmelktos įtampa, skausmu, baime, ir kažkuo kas įvyko jai (mamai), bet ne procesas, kurį ji (mama) kartu su kūdikiu savalaikiškai išgyveno ir kontroliavo.
Kai klausdavau, kiek ir kaip ruošėsi gimdymui, nekartą įvairiose formose išgirdau patarimą nesikoncentruoti tiek į gimdymą, nes vistiek "nėščia neliksi", arba "gimdymas eina ir praeina", o visas sudėtingumas atsiranda vėliau.
Sutinku, kad gimdymas nėra vienintelis dalykas, ruošiantis vaikučio atėjimui, bet labai, labai svarbus. Taip, nėščia tikrai neliksi, bet pats procesas, kaip tai įvyksta, turi reikšmę, prasmę ir pasekmės tiek fiziniame, tiek psichologiniame ir emociniame lygmenyje, tiek ir tam, kaip klostysis ryšys su vaiku jam gimus. Pasiruošimas gimdymui suteikia moteriai tvirtumo, žinojimo, kas vyksta ir ko tikėtis, psichologininė būklė labai stipriai veikia gimdymo veiklą ir gali netgi nulemti gimdymo eigą.
Taigi aš gimdymui ruošiausi. Daug skaičiau, domėjausi, žiūrėjau mokymų ir filmukų. Siurbiau į save žinias, kad gebėti padaryti informuotus pasirinkimus, o taip pat koncentravausi į atsipalaidavimo, nemedikamentinio skausmo mažinimo technikas, požiūrį į skausmą. Viskame labai įsitraukęs buvo ir mano vyras.
Mano gimdymo patirtis yra gera. Nebuvo tobula, bet tikrai gera. Ji mane labai sustiprino. Labai keistas patyrimas, bet gimus Ugnei aš kurį laiką jaučiausi kaip koks dievas 😂. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tikrai jaučiausi visagalė, nežemiška būtybė. Tas jausmas kažkur viduje vis dar yra ir dabar, ir tikiu, jog reikiamu momentu man padeda.
Gimdymas, kad ir kaip viskas vyktų, yra labai intensyvi patirtis. Tai turbūt yra pats ryškiausias ir intensyviausias išgyvenimas moters gyvenime. Tokios patirtys reikšmingai formuoja asmenybę. Ne visada viskas įvyksta, taip, kaip mes tikimės ir nebūtinai viskas nuo mūsų priklauso, bet priklauso tikrai daug, ir prisiimti atsakomybę už šį procesą ir tam ruoštis tikrai reikia.
Todėl dabar aktyviai skatinu mamas ruoštis gimdymui, ir dažnai iš tų, kurios nelabai ruošėsi ir turėjo neigiamą patirtį, išgirstu skepticizmą ir tiesiai išsakomą ar užslėptą mintį, kad ruoškis kaip nori, vistiek viskas įvyks kažkaip kitaip, skausmingai ir baisiai. Suprantu, kad už tokio požiūrio slypi galbūt nusivylimas savo patirtimi, galbūt kaltė, galbūt pyktis ir liūdesys, ir tokiu būdu bandymas tą patirtį paversti kažkokiu nesukontroliuojamu, sava eiga ir dažniausiai prieš tave einančiu procesu. Suprantu ir gerbiu tokią tų mamų patirtį. Bet man labai liūdna stebėti, kai savo neigiamais išgyvenimais besidalindamos, jos paveikia dar tik gimdymui besiruošiančių moterų lūkesčius ir supratimą. Tegu ateities galimybių neriboja liūdnos patirtys ar klaidingi įsitikinimai. Gimdymas yra natūralus procesas ir gali likti kuo arčiau tokio. Taip, gimdyti yra sunku, bet nebūtinai skausminga ar baisu. Gimdymo skausmas pirmiausia yra mūsų galvose ir negebėjime atsipalaiduoti. Gimdymo eiga labai priklauso nuo vaikelio ir mūsų gebėjimo jį jausti bei psichologinio pasiruošimo. Emociniam komfortui labai svarbu yra aplinka, kaip jautiesi tarp gydytojų/akušerių ar kitų komandos narių, bei čia taip pat labai svarbus vyro vaidmuo. Ar jis pasiruošęs, ar moka padėti tokiu būdu, kaip tau to reikia, ar palaiko, dalyvauja, saugo, padeda spręsti, motyvuoja, rodo drąsą ir pasitikėjimą, masažuoja, kvėpuoja.
Gimdymo patirtis tikrai gali būti gera. Nėščiosioms linkiu koncentruotis į teigiamas kitų patirtis ir galimybes. Mamoms - sveikti ❤ ir rasti būdų, kaip gydyti savo pačių traumas. Tai galima daryti ir įkvėpiant, raminant kitas, ir skatinant domėtis, ruoštis ir linkint pačių geriausių patirčių.
Pradžiai dalinuosi keletu šaltinių, kur galima rasti informacijos, įkvėpimo, palaikymo ir kontaktų. Ir kviečiu kitas mamas dalintis komentaruose.
http://www.dula.lt/
http://akuseresmokykla.lt/
http://www.informuotaspasirinkimas.lt/