Aš bijau tamsos: bijau netikėtų garsų tyloje, nežinia ką slepiančių šešėlių. Man nejauku juodoje naktyje gamtoje, o jei esu viena, bent akimirkai, tai ne tik nejauku, bet ir gerokai baisu. Bijau ir miesto naktį. Jei gamtoje bijau nežinia iš kur išlysiančių nenusakomų siluetų, baimės dėl netikėtumo, tai miesto naktyje bijau realių žmonių, kurie gali užpulti.
Aš bijau ir vidinės tamsos: mane gąsdina nepažinti mano pačios aspektai. Sutrinku, jei netikėtai atsiskleidžiu visai kitaip, nei įsivaizdavau. Man baisu sutikti savuosius šešėlius. Baisu, kas vyks viduje, juos demaskavus. Baisu ir rodyti išorėje, kad nesužeistų kitų, neišgąsdintų arba kad manęs neatstumtų. Baisu, kuomet užsisklendžia ir kiti žmonės, ypač kurie man svarbūs. Tuomet galiu tą nežinią labai greitai užpildyti savomis interpretacijomis, savomis baimėmis, sava tamsa.
Kaip ir tamsusis paros metas lauke - mieste ar gamtoje, taip ir vidiniai procesai, kuomet yra neatskleisti, neapčiuopti, neįsisąmoninti jie gąsdina. Savo netikėtumu, staigiu, ūmiu pasirodymu. Reakcijomis, kurias sukelia.
Ir čia su tamsa įžvelgiu tam tikrą paralelę kūryboje - rašymo procesas man iš esmės yra šuolis į tamsą. Kaskartą, kai imuosi kažką rašyti, ar tai būtų pastraipa ar didelės apimties tekstas - visada pradžia yra tarsi bridimas į tamsą. Visuomet pradedu nuo kelių besisukančių minčių, kurios traukte traukia būti užrašytos, paliestos. Ir daugiau nežinau ničnieko. Neįsivaizduoju nei kur link einu, nei kiek mano kelionė truks. Pasileidžiu į tą šėšėliais apgaubtą erdvę, ir vos užrašius tai, kas prašėsi, pačioje tamsoje ima aiškėti kontūrai erdvės, kurioje esu. Pradedu čiupinėti, ir tame procese iš tamsos tiesiog išplaukiu į šviesą. Kažką atrandu, kažką suprantu, kažkas gimsta. Ir tada tampa tiesiog viskas gana aišku - kaip dieną arba uždegus šviesą. Taip įvyksta visuomet.
Kūrybos pasaulyje toji tamsa kažkokia iliuzinė. Ji išsisklaido iškart, vos į ją pasinėrus. Labai panašiai vyksta ir su vidinio pasaulio procesais, jausmais. Vos juos pajutus, palietus, įvardinus, - tamsa it kokia didelė užuolaida nukrenta žemyn, ir lieka scena, kupina įvairiausių figūrų, siluetų ir dekoracijų.
Galbūt ir su realia tamsa viskas labai panašiai?
Eglė