Kaip žiūri taip ir matai



Žvelgiu į Ugnę, žaidžiančią vieną mūsų kieme, kol vyras greta darbuojasi. Ir kiek tame daug kaltės!


Iškrapščiau Ugnę laukan, nes ėjau migdyt Ūlos. O iš tiesų iškrapščiau Ugnę laukan, nes man jau per intensyvu jos abi. Iškrapščiau Ugnę laukan, nes jos garso ir pageidavimų man tiesiog jau buvo virš ribos. Ėmiau darytis labai nepakanti, suirzusi ir pikta.

O dabar, vaikštinėdama su Ūla glėby, kai namai šiek tiek nurimo, žvelgiu, kaip Ugnė laksto po kiemą. Skina gėles ir jas kažkur vis neša, besišnekėdama su savimi kepa smėliadėžėj pyragus, laipioja ant čiuožyklos ir kažką lyg dainuoja.


Matau ją liūdną, vienišą ir atstumtą. Noriu jai pamojuoti, o tuo pačiu bijau, kad ji pamatys mane lange ir tą supras kaip kvietimą žaisti drauge. Ir tada grįš - žaisti drauge. Kažkoks užprogramuotas kaltės tunelis, be šanso išsprukti į šviesą. Nes jau vien nenorėti žaisti su savo vaiku skamba kaip absoliutus blogos mamos nuosprendis.


Kažkurią kitą dieną, išsilaisvinusi iš blogos mamos vaizdinio, persekiojusio mane it šešėlis, prisimenu vaikystę. Kaip įdomu būdavo ir įtraukdavo tie kažkokie savo susigalvoti žaidimai, kurių metu tapdavau visais veikėjais, kuriais tik panorėdavau. Kur, ypač gamtoje, akmenukų dėliojimas, žolelių ir lapelių skynimas, pagaliukų apžiūrinėjimas ir rūšiavimas, su savimi besišnekant ir panyrant į tą stebuklingą žaidimo aurą suteikdavo tiek kūrybos, laisvės ir pasitenkinimo!


Galvoju, kaip to turbūt stinga dabartiniams vaikams. Kai, dėl technologijų pažangos, turime šiek tiek daugiau galimybių nebe tik suktis buityje, žemės ūkio ar kituose darbuose. O dėl informacijos kiekio, ne tik galimybę, bet ir kartais smaugiančią būtinybę būti ryšyje su vaiku. Nuolat. Kuo daugiau. Kuo kokybiškiau. Kuo įdomiau. Kuo veikliau. Ir vis besistengdami sukurti kuo produktyvesnę ir įdomesnę dieną, nejučia perimam iniciatyvą. "Žaidinam" vaikus. Statom, dedam, įgarsinam, paduodam, paimam. Esam centre. Mes esam žaidimo ir visos žaidimo erdvės centre. Ir tas mus pasiutusiai sekina.


Mes norim ryšio, mes norim būti su savo vaikais, norim tą daryti kuo geriausiai. Ir besistengdami kartais pamirštam, jog nuolatos patirdami vien tik mūsų šaunų atsidavimą, vaikai praranda galimybę patirti gyvenimą. Įvairiusius darbus. Nuobodulį. Ir per tai ateinančią kūrybą, vedančią į magiškus nuotykius savo sugalvotame žaidimų pasaulyje.


Ar vaikystėje aš jausdavausi liūdna, vieniša, atstumta? Taip, kartais būdavo ir taip. Bet tai tikrai nebūdavo tie momentai, kai ligi šnekėjimosi su savimi būdavau panirusi savo žaidimų vandenyne. Kai jausdavausi vieniša ar atstumta - aš liūdėdavau. Kartais ilgiau, kartais trumpiau. Tai būdavo momentai, kurie ateidavo ir praeidavo. O tada ateidavo kažkoks kitas momentas, kurio metu išgyvendavau visai galbūt priešingas emocijas.


...


Žvelgiu į Ugnę vieną žaidžiančią mūsų kieme, kol vyras šalia darbuojasi.

Ir kiek tame daug džiugesio už ją, pasigėrėjimo ir lengvumo!


...


Tai, ką matome, dažnai pasako daug daugiau apie tai, kas vyksta su mumis pačiais, nei dalykais, kuriuos manome, kad matome.


Eglė


🌱 jei mūsų tekstai Tave įkvepia augti, kviečiame paremti ir prisidėti prie jų gyvavimo: https://patreon.com/naturalimotinyste


#naturalimotinyste #augtiauginant #vaikystė #žaidimai #laisvė #kūryba #kaltė #mamosjausmai


24 views0 comments

Recent Posts

See All