Kai tampi mama

Šįryt atsibudau viduje kerbenama įvairiausių jausmų. Rytoj Ugnei metukai, o pernai, tokiu metu kaip dabar, po truputį prasidėjo reikalai! Ryte nubėgus šiek tiek vandenų, nulėkusi pasitikrinti pas gydytoją, sužinojau, kad aš dar negimdau. O taip pat sužinojau, kad pagimdė Beatričė! ❤

O aš nujaučiau, kad į ligoninę tuoj gryšiu. Kaip tik įsikūrinėjome savo bute, ir tą dieną mums pagaliau atvežė lovą. Pagalvojau: nu va, jau galiu gimdyti :) ir iš tiesų, pirmąją naktį naujoje lovoje pašokau 3 val. ryto, nes kažkas iš manęs bėga! 🤦‍♀️😂

Su vyru kaip apsidžiaugėm! Susigraudinom, aš nuėjau į dušą, pamylavau katiną, tarsi atsisveikinant, o iš tiesų pasisveikinant su nauju gyvenimu, kuris visų mūsų laukia. Susirinkom daiktus ir iškeliavom į ligoninę.

Po 15 valandų gimė Ugnė. Tokia mažutė, kad atsivežti naujagimių rūbeliai jai buvo gerokai per dideli. Bet jau tada ji turėjo nuostabius žandukus, kuriuos jau buvau mačiusi tyrimų metu ❤

O kiek daug jausmų jai gimus! Visokių! Vieni jausmai apie tą mažutį kūdikį, kuris taip kvepia, kad laikaisi kaip viso nesusiurbti į save 😂 Ir yra toks mažas ir pažeidžiamas varliukas. O aš staiga tapau ta didelė viską žinanti Mama, kuri artimiausiu metu bus namai šitam mažam žmogui, ir visą gyvenimą linkės jai pačių geriausių da