Gimdymas, kaip gyvenimas



Jau lapkritis persirito į antrą pusę (šis tekstas rašytas prieš nepilną mėnesį) ir mes vis dar maudomės upėje. Kaskartą, lįsdama į ledinį Merkio vandenį, susiduriu su automatine reakcija į šaltį - viso kūno įsitempimą, susigūžimą, susirietimą į ragą. Kaskart turiu sau priminti atsipalaiduoti. Atsileisti, pasileisti. Atpalaidavus kūną patyrimas įgauna visai kitą kokybę - nebetaip ir šalta - žaidimas, iššūkis, galimybė. O kūno pojūčiai - tiesiog pojūčiai. Kaip man visas tas įsitempimo - sąmoningo atsipalaidavimo procesas primena gimdymą! Pastaruoju metu stebiu, jog visur įžvelgiu paraleles su gimdymu - knygos rašymo procese, motinystės virsmuose, o dabar net ir šaltose maudynėse upėje. Visa tai vienija toks labai įkūnytas iššūkio, galios, drąsos, pažeidžiamumo, stiprybės patyrimas. Ir galvoju, jog jei Ūlos gimimas nebūtų toks stipriai įgalinantis, kažin, kaip tokiuose procesuose man sektųsi. Įdomu, kiek toji patirtis atvėrė - drąsos, pasitikėjimo, santykio su kūnu, su savo norais, polinkiais. Aišku viena, kad niekada sau prasmingų potyrių ar pasiekimų nesulyginčiau su gimdymu, jei turėčiau tik pirmąją patirtį. Net nešautų galvon gimdymo paralelės traukti kažkame, kas bent kiek malonu. Kaip džiaugiuosi, ir vėl, kad Ūla pas mus atkeliavo taip, kaip atkeliavo. Kad turėjau galimybę prisiliesti prie tos milžiniškos, daugybę moterų kartų jungiančios, laukinės, nesupančiotos visagalystės. Įsiklausymo - į save, kūną ir tai, kur visa tai neša ir plukdo. Atsipalaidavimo - visu kūnu, tuomet, kai jis visas riečiasi iš įtampos. Ir ne tik upėj. Gebėjimo pasikliauti - savimi ir kitais artimais, kuriuos renkuosi. Gebėjimo paleisti, kai jau reikia paleisti. Ir, tokiu būdu, į tas mažiau nei dvylika valandų, sutelpa visas gyvenimas. Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant #gimdymas #gimtis #kūnas #pojūčiai #jausmai