Man pačiai labai sunku patikėti tuo, kas vyksta, bet panašu, kad jau baiginėju knygą.

Aš įsivaizdavau, jog knygos rašymas, tai metų ar kelių procesas. Ši knyga iš manęs tiesiog byra - visą dieną verda, kažkas jungiasi ar rašosi galvoje, o prisėdus prie kompiuterio tiesiog suplaukia ant ekrano. Panašu, kad išbyrėjo per 2 mėnesius. O nešiojausi ją savyje, na, turbūt jau keletą metų. Išnešiojau. Dabar laikas jai gimti.


Keisti ir mane nustebinantys patyrimai vyksta su pačiu rašymo procesu. Dabar, kai jau visai baiginėju, pastebiu, kad kaskart prisėdusi prie kažkokio jau parašyto skyriaus papildyti ar pataisyti, vis randu, ką ten veikti. Vis rašau ir rašau tą patį, kitaip, - naujai. Toks jausmas, kad niekada ir nesustočiau. Kiekvieną dieną jaučiuosi išaugusi vakar dienos tekstą, ir kas dieną gimsta nauji. Nors senieji man irgi patinka.


Ir čia man sunkus klausimas, kiek kurti ir perkūrinėti, o kada jau tiesiog sustoti. Ir naujas mintis pasilikti ateičiai. Šiandienos aš jau esu užrašiusi viską, ką norėjau. O rytojaus aš tikrai ras kuo papildyti.


Dabar galvoju, kad galbūt šis procesas atspindi ne pačių tekstų užbaigtumą, o nuolatinį motinystės kismą ir jo refleksiją. Išaugimą savęs vis iš naujo. Kiekvieną dieną viskas vyksta vis šiek tiek kitaip. Šiandienos aš esu šiek tiek labiau paaugusi mama nei vakar. Rytoj aš ir vėl būsiu kitokia. Tegu.


Eglė


#natūralimotinystė #augtiauginant #knyga #rašymas #motinystė