Liūdžiu. Žiūriu į žaidžiančius vaikus ir galvoju, į kokį pasaulį jūs atėjote… Koks pasaulis bus jums augant, ką jums teks patirti, išgyventi…
Genocido Ukrainoje vaizdai ir informacija šokiruoja, taip giliai supurto. Būdama mama, neišvengiamai tapatinuosi su kitomis mamomis, kokį siaubą jos patiria, kai jos vaikas miršta, patiria prievartą, išnaudojimą, smurtą. Tai yra baisiausia, kas gali nutikti. Mamos visada vaiką pastato virš savęs: “Aš kaip nors; geriau kažkas man, tik ne mano vaikui”, skriauda prieš vaiką yra didžiausia skriauda mamai. Kai vaizdai iš Bučos pasiekia mamos akis gali kilti noras tiesiog užsimerkti, nematyti, nežiūrėti, nes atrodo, kad viska tai per baisu, per sunku atlaikyti. Bet jei kažkas atsitiktų mano vaikui, norėčiau rėkti apie tai visam pasauliui: “matykite mano skausmą, atjauskite”. Tik jokiu būdu neignoruokite. Nes ignoravimas siunčia žinutę, kad tai nesvarbu. Man plėšo širdį, kelia baimę, pyktį, jaučiu skausmą, verkiu, bet išgyvendama šiuos jausmus kartu jaučiuosi stipri, galinti. Mamos yra labai jautrios, bet jos yra ir pačios stipriausios emociškai.
Raskime tą stiprybę savyje, būkime kartu, už kitas mamas, palaikykime jas kaip galime, matykime jas, atjauskime, verkime ir kovokime su jomis ir už jas, tik nelikime abejingomis.
Kviečiu rašyti savo jausmus, savo baimes, savo mintis. Dalinkimės, kad būtume išgirstos, matomos, suprastos ir taip padėtume vienos kitoms. Visa galia slypi mūsų bendrystėje.
Beatričė
コメント