Jausmai apie antrą vaiką

Prieš kelis mėnesius sapnavau sapną, kuriame tokia jauna moteris atsigulusi ant žemės žindo savo vaiką. Jis guli ant jos, apsivijęs kojytėmis ir rankutėmis. Moteris glosto jam galvą ir tokiu ramiu veidu žiūri į mane. O paskui sako: “aš tai daugiau vaikų neturėsiu” ir maloniai nusišypso.

Sapne vyko daugiau visokių kitų dalykų, bet šita scena kažkokia ypatinga. Atsimenu ją taip šviežiai, su tokiu lengvumo jausmu.

Pradedu galvoti, kiek gi aš noriu turėti vaikų, ką šis sapnas sako apie mane, kokia yra mano realybė?

Kai buvau kokių 23 metų įsivaizduodavau, kad turėsiu kokius tris vaikus, jie bus mano chebra, varysime visur kartu ir puikiai sutarsime. Dar į galvą ateina prisiminimas apie paauglystėje žiūrėtą serialą, kur pastoriaus šeimoje augo penki ar daugiau vaikų. Toks taikus ir ramus serialas, apie kiek idilišką šeimą.

Vienas vaikas atrodo kažkaip per mažai. Juk ir pati augau su broliu.

Bet, o kokia mano realybė ir apie ką mano sapnas?

Aušrinę auginti man labai faina ir kartu labai sunku. Tai pareikalauja labai daug vidinių resursų, kurių ne visada aš turiu pakankamai. Esu jautri ir nerimastinga asmenybė, o motinystėje šie jausmai dažnai tiesiog varo pikais. Audrius irgi jautruolis, tik kitaip, kartu yra didelis individualistas, Aušrinė, rodos, susirinko abiejų mūsų jautrumą ir yra tokia nepakanti. Pastaruoju metu išgyvenu tokius dvilypius jausmus, kurie nuo pilnatvės ir malonumo jausmo bloškia į pyktį ir nesaugumą. Taip norisi tiesiog tvarkos gyvenime, nors ir žinau, kad su trimečiu, tai, kaip gyvename - ir yra tvarka 😅

Jai trys metai, aš džiaugiuosi, kad ji