Motinystėje su mažu vaiku esi nuolat kontakte. Kartais jis neapsakomai mielas, kartais užknisantis, kartais ramus, jaukus, o kartais labai pykdantis. Bet tas nuolatinis kontaktas itin varginantis, fiziškai ir emociškai. Panešioti, atspindėti jausmus, pasikalbėti, padainuoti, pamėtyti, pasivolioti, paskaityti, pamigdyti, pamyluoti, paaiškinti… Vargina. Imi svajoti apie tylą, vienatvę, ramybę. O va grįžti vieną vakarą iš darbo namo į tuščius namus (dukra su tėčiu vakarui išvykę), pasidarai tyloje vakarienę, pavalgai vienumoje, pažiūri filmą, ramiai ruošiesi miegoti ir besivalant dantis apsiverki, nes jau per daug tylu, ramu ir vieniša. Kai taip netikėtai, iš nuolatinio šurmulio namai pasidaro tušti ir tylūs, kad ir vienam vakarui, išsvajotam vakarui, pavyksta ne pailsėti ar pasimėgauti, o išsiilgti ir paliūdėti. Pasirodo vis tik labiau noriu klausytis rėkimo, aiškintis apie dantų valymą ir svajoti apie ramybę ir vienatvę. Nes jau tikroje vienumos akimirkoje imu svajoti apie apsikabinimą, žvilgsnį ir klegėjimą “mama mama mama”.
Beatričė
