Vaikai nieko tėvams neprivalo. Nei kol yra dar maži, nei užaugę. Vaikai neprivalo būti geri, klausyti, elgtis tinkamai, ramiai miegoti, kažkaip nevarginti tėvų, perdaug nenorėti, per greitai nelakstyti. Būti paklusnūs, ramūs ir patogūs, lankyti būrelius kuriuos tėvai išrinko, draugauti su draugų vaikais. Vaikų užduotis yra tyrinėti ir pažinti pasaulį, žaisti, bendrauti, prisirišti, o vėliau palaipsniui augti ir atsiskirti. Tėvų užduotis yra vaikams tai leisti.
Bet dažnai nutinka visiškai priešingai. Neretai, net ir užaugę vaikai yra tėvų norų vykdytojai, gyvenimo tvarkytojai, dar nespėję kurti savo gyvenimo patys, jau neša ant pečių tėvų lūkesčius, norus ir planus.
Taip nutinka tada, kai tėvams yra sunku patiems atsiskirti nuo savo vaikų, ir, pilnai neprisiimdami atsakomybės už savo gyvenimą, dalį jos išdalina kitiems, dažniausiai vaikams. Tokiu būdu, net patys to nesuprasdami, jie dažnai trukdo savo vaikams kurti savo savarankišką gyvenimą, prisiimti naujus vaidmenis.
Tokių tėvų kasdienybė ir planai sukasi aplink savo vaikus ir savotišką bendrą ateitį su jais, o tai, dažniausiai, pasireiškia per įvairius darbus, kontrolę, klausimus ir smulkmenas. Kaip dažnai vaikai važiuoja, važiuoja ir nuolat pluša tai tėvų namuose, tai daržuose, o tie darbai niekada nesibaigia. Tėvai realizuoja save planuodami eilinį projektą, į kurį įtrauks vaikus: jau laikas perdažyti palangę, reikia suremontuoti stogą, genėti medžius, pakeisti čiaupą, suremontuoti automobilį... Tie darbai veja vienas kitą, o vaikai daro ir daro ir daro, nu nes reikia. Nes tą dar nuo mažumės jiems kalė į galvą - reikia padėti tėvams. Po tuo slypi tėvų nuostata: mes tave užauginom, visą save atidavėm, negi negali dėl mūsų pasistengti, tu privalai mums padėti!
Bet ar tikrai? Juk pasaulis taip sudėtas, kad tėvai rūpinasi savo vaikais, o užaugę vaikai rūpinsis savais. Tikėjimasis, kad bus priešingai, eina ne tik prieš gamtą, bet ir tiesiogiai atima galimybę iš vaikų kurti savo savarankišką gyvenimą, imtis atsakomybės ir save nukreipti ta linkme, kuria pasirenka. Kiekvieną kartą, kai jie kerpa tėvų gyvatvores, jie praranda galimybę realizuoti savo interesus ar tiesiog laisvą laiką leisti su savo šeima. O taip pat ir galimybę bendrauti su tėvais. Nes darbai nėra bendravimas. Kaip būtų vertinga susitikus pasikalbėti, o ne dirbti.
Tėvų lūkesčiai, kad vaikai labiausiai prisidės prie jų gyvenimo patogumo, kokybės ir kasdieninių rūpesčių ir prasmės kūrimo yra nepagrįsti. Tėvai patys turi gyventi savo gyvenimą ir prisiimti už jį atsakomybę. O taip pat leisti vaikams gyventi sąvajį. Kuris nuo tėvų gyvenimo gali visiškai nepriklausyti. Kurti savo gyvenimą yra kiekvieno iš mūsų užduotis, ir negalime tikėtis, kad kitas žmogus, nesvarbu vaikas, sutuoktinis ar draugas, man tą gyvenimą sutvarkys, atneš laimę ar prasmę. Tokie lūkesčiai yra per didelė našta kitiems, o ypač vaikams. Jie tiesiog nebepajėgia (o ir netūrėtų) būti tėvų gyvenimo konsultantai, patarėjai, padėjėjai ir darbininkai. Kai tokiais tampa, vaikams kyla pyktis, jie bando atsisakyti, susitarti. Gerai, kai tėvai išgirsta, ir atranda naujų bendravimo su vaikais galimybių. Tačiau kartais reaguoja ir kitaip: puola į ašaras ar kraštutinumus, vaikų atsisakymą traktuodami kaip nemeilę ar nepagarbą, apeliuodami į tai, kaip užaugino ir kiek savęs atidavė. Dažnai puola imtis tų darbų patys, vėliau skambina ir skundžiasi prasta sveikata, pavargo, ir susiprask, tu nepadėdamas mus į kapus nuvarysi. Visa tai yra nesąmoninga manipuliacija, tačiau kaip ji puikiai veikia! Vaikai jaučiasi kalti, prašo tėvų taip nesielgti, yra įsprausti į kampą, vėl važiuoja ir padeda, vėl ignoruoja savo norus ir poreikius, jaučia pyktį, nebenori bendrauti su savo tėvais. Vos susitikę pykstasi, nebegali kalbėtis, nes kiekvienas žodis ar patarimas ima skambėti kaip paliepimas. O kartais nebepajėgdami susitvarkyti su kalte ir manipuliacijomis netgi atsiskiria fiziškai - pabėga. Išsikrausto gyventi į kitą miestą ar net šalį. Įdomu, kiek prie fizinio atitolimo iš tiesų yra prisidėjusi tėvų perdėta kontrolė, negebėjimas paleisti savo vaikų ir bandymas jais užpildyti savo gyvenimą?
Linkiu visiems rūpintis savo vaikais ir reikiamu momentu gebėti juos paleisti, o pačiam toliau kurti gyvenimą su savimi, o ne pilnos trobos iliuzija. Imtis atsakomybės už savo gyvenimą, o ne kontroliuoti vaikus ir darbus jiems. Savo aplinką tvarkytis patiems, net nesvarastant varianto, kad vaikai kažką sutvarkys. Vaikai rūpinsis savo vaikais, o tai darydami pritaikys tuos elgesio modelius, kuriuos išmoko.
Su vaikais linkiu kurti santykį, o ne darbus. Nes juk gale dienos tikrai nebus svarbu, kaip ten ta gyvatvorė ar tas remontas. Galvosime, apie tai, ką mes kalbėjom, kaip jautėmės kartu, kiek artimi buvom.
Augindama dukrą, suprantu, koks svarbus yra tas atsiskyrimas ir paleidimas, ir kad jis prasideda jau dabar - jai leidžiantis tyrinėti pasaulio, apsikabinant kitą žmogų, susidraugaujant su nepažįstamuoju. Nors ji dar yra visiškai mažytė ir nuo manęs priklausoma, jai po truputį manęs reikės vis mažiau. Stebiu save, kaip iš didelės meilės, tame procese išlaikyti sveiką paleidimo ir globojimo santykį. Kaip jame nepaskęsti pačiai, ir leisti dukrai plaukti laisvai. Atsiskyrimas yra sunkus procesas abiems pusėms, ar tai vyksta vaikystėje, ar jau suaugusiojo amžiuje. Net jei vaikai jau užaugę, o atsiskyrimas dar neįvyko, niekada nevėlu pradėti. Tai praturtins jūsų santykius visai kitomis galimybėmis bendrauti - iš abipusio noro, iš rūpesčio ir meilės, o ne iš to, kad kažkas kažką tarsi privalo. Ne-pri-va-lo!
Eglė
*jei jums patinka mus skaityti - labai kviečiame tapti mūsų remėjais! https://patreon.com/naturalimotinyste
#naturalimotinyste #augtiauginant #atsiskyrimas
Opmerkingen