"Supermamytės"?

Čia dar vienas iš tų žodžių, su kuriuo, kaip ir pvz.: su "ožiukais" susipažinau tik mamystėje, ir kuris lygiai taip pat man sukelėlė daug įvairių jausmų - nuostabą, pyktį pasimetimą, bet, kad jau dalinuosi tuo soc.tinkluose, ko gero geriausiai iliustruotų koks nors "facepalm" gif'as 🤦‍♀️🤷‍♀️😂 Aš nesuprantu, nuoširdžiai nesuprantu šio žodžio prasmės ir nesuprantu, net kada jis naudojamas. Kiek pastebėjau iki šiol, tai kad šis epitetas išimtinai naudojamas tik moterų, mamų tarpe. Jis skirtas juodinti ir neapkęsti viena kitos. Nepaisant ironiškai teigiamo skambesio, nesutikau šio epiteto teigiamam kontekste. Ir labai stipriai pajutau, kad jis išspjaunamas tais atvejais, kai kažkieno elgesys ar požiūris yra nepriimtinas, ir nepriimtinas ne bet kaip, bet kažkaip labai emociškai stipriai. Ir čia, kaip ir su visu kontaktu ir žmonių santykiais, tokie pasisakymai ničnieko nepasako apie žmogų, kam tai skiriama. Bet tai pasako daug apie patį sakantįjį. Vienai supermamytė yra ta, kuri žindo savo vaiką. Kitai ta, kuri kažkokiais būdais geba palaikyti tvarką namuose. Kitai ta, kuri pajuodusiais pandiškais paakiais supuoja dvynukus ant rankų. O kitai ta, kuri visiškai atsipūtusi ir regis motinystės tik praturtinta, o ne išvarginta. Mamų forumuose supermamytėmis neretai vadinamos tos, kurios turi bent kažkiek žinių ir kalbėdamos geba naudotis faktais ir argumentais, o ne tik savo nuomone. Draugių aplinkoje supermamytė dažniau bus ta, kuri verčiau renkasi kūdikio poreikius ir laiką su šeima, nei paviršutinišką įprastą susibėgimą prie proseco. Jei tektų apibendrinti, kaip visgi "supermamytės" terminą stebėdama mamų bendravimą matau aš, prieš akis iškyla užtrenkiamų durų vaizdinys. Kai mamystės diskusijose iškyla kažkokia tema, kuri primena apie tai, kas svarbu, skaudu, ko norisi, ko trūksta, dėl ko nepatogu, kas nepavyko, ar dėl ko nepasistengiau, kas sukelia kaltę ar nusivylimą. Kai kažkaip paliečia emociškai, o to prisileisti nenorima ar nėra resursų - paukšt, kaip keiksmažodis spjaunama "ai čia tos supermamytės" ir trenkiama durimis bandant emociškai atsiriboti nuo diskusijos, o iš tiesų tos temos sukelto nemalonaus jausmo. Ir tai vyksta visiškai nesąmoningai. Sąmonės lygyje be abejo galvojama, kad ta kita mama yra kažkokia nenormali. O viduje gurguliuoja pyktis ir nepasitenkimas. Nes iš tiesų, tai koks gi skirtumas, kokia ta kita mama ar jos pasirinkimai. Ji gyvena savo gyvenimą, aš savo, ir mano užduotis yra gilintis į sąvąjį, o ne vertinti ir komentuoti kito. Tačiau gyvename ne vakuume ir kiti žmonės bei jų pasirinkimai mus veikia taip pat. Tam, kad galėti augti, labai kviečiu į sukylantį pyktį ar smerkimą kitam pažiūrėti iš šono ir patyrinėti. Nepulti užtrenkinėti durų, o prieš tai atkreipti dėmesį, ką tie jausmai nori man pasakyti? Apie mane? Dažniausiai nori kažką pasakyti, tik tereikia išgirsti ir priimti. Net jei tai nemalonu ar skaudu, tai gydo, tai augina. O kai augam patys, mažiau kyla noro, kaip pradinėse klasėse, pravardžiuoti vieni kitus. Ar tai "supermamytėmis", ar tai "tos kur.." ar dar kažkokiais kitais epitetais. Kai pažįstame geriau save, ir kitą žmogų gebame matyti kaip atskirą, savitą individą, o ne mūsų lūkesčių ir nuoskaudų projekciją. Ir dabar berašant toks juokas paėmė, nes supratau, kad šį tekstą perskaitys daugiausia tos mamos, kurioms niekada neapsivertė liežuvis kitos mamos pavadinti "supermamyte" ar kažkaip kitaip 😂 Tai ačiū, kad skaitot ir kad augat auginant ❤ Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant *jei jums patinka, ką mes kuriame, kviečiame prisidėti prie mūsų veiklos tęstinumo ir paremti mus čia ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste

0 views