Poros santykiai, apie savęs ir kito priėmimą.

Pažindami savo tamsiąją pusę, galime lengviau išbūti su kitų žmonių tamsiąja puse. Šeimoje tai itin svarbu, nes intensyviuose tarpusavio santykiuose išryškėja ne tik mūsų gražiosios ir stipriosios savybės bei pusės, juose pasimato ir tie, dažnai slepiami, veidai. Tokie, kurių net kartais nematom kaip savy turinčių. Konfliktai provokuoja, išjudina ir iškelia tuos baisiuosius veidus, jie pasirodo atvirai, dažnai net išgasdinantys kitą ir mus pačius.

Intensyviuose tarpasmeniniuose santykiuose tie veidai pasirodo neišvengiamai, juk negali visada būti linksma, geranoriška, mylinti ir globojanti. Kartais esi pikta, griaunanti, atsiribojanti, egoistiška, negirdinti kito, nenorinti girdėti kito, maištaujanti, praradusi kontrolę, desperatiška, įskaudinanti, grubi, nuvertinanti ir visokia kitokia. Apie kažkokias savo blogasias savybes mes žinome, esame su jomis apsipratę, gal net mokame jas suvaldyti. Tačiau egzistuoja ir tokios, po kurių apsireiškimo būna nemalonu, gėda, apima kaltė. Tai tos mažiau pažintos, mažiau integruotos ir nepriimtos pusės, jų mes nelabai gebame suvaldyti, veikiau jos valdo mus, bent jau tomis akimirkomis.

Po intensyvių kaltės ir gėdos išgyvenimų apima noras kitą kartą būtinai stengtis visom išgalėm nebūti tokia, BET kuo didesnės pastangos kažką nuneigti, joms išsekus smogia dar bjauresnis tamsiosios pusės pasispardymas. Ir vėl gėda, vėl kaltė… Sukasi toks ratas.

Tarpasmeniniuose santykiuose tenka parodyti savo blogasias puses ir išbūti su to pasekmėmis, bet taip pat tenka patirti ir kito tamsiąją pusę. Taip jau nutinka santykiuose, kad mes kitame labai ryškiai pamatome savy nepriimtus dalykus, galima sakyti, projektuojame juos į kitą. Pavyzdžiui, aš viduje iš savęs labai daug reikalauju, tačiau to nesuvokiu, tuomet kiekvieną partnerio pastabą galiu interpretuoti kaip man keliamus labai didelius reikalavimus, kurių niekaip negaliu pateisinti. Kitas gali imti atrodyti kaip nuvertinantis, nepriimantis, o pati jaustis kaip vis nepakankamai gera. Bet jei pavyksta apčiuopti savyje tą reikliąją pusę, kuriai vis negana, kuri remia prie sienos ir kelia vis aukštesnius reikalavimus tiek sau pačiai, tiek visiems aplinkui, kad pačioje slypi tas nuvertinimas ir nepakantumas, tuomet kitas gali nušvisti visai kitomis spalvomis, pasirodyti naujai. Kas labiausiai erzina kituose, labai gali būti, kad slypi mumyse kaip nepažinti ir nepriimti veidai. Santykiuose tai būtinai išlįs ir kels problemų, kels konfliktus, bet kartu, tai ir puiki galimybė suvokti daugiau apie save, išplėsti Aš vaizdą. Didelė tai užduotis ir ypatingai sunki, juk kur kas lengviau sakyti, kad kitas yra blogas ir negražiai elgiasi, nei suvokti blogį savyje ir dar prisiimti atsakomybę už tai, kaip jis kartais reiškiasi santykiuose. Tai viso poros gyvenimo darbas.


Beatričė