Poreikių svarba santykiuose

- Ar galiu paragauti gabalėlį tavo apelsino? - teiraujuosi Ugnės, padalinusi vaikams apelsiną, ir joms bešveičiant, supratusi, kaip ir aš jo noriu.

- Ne, mama, aš jo noriu! - ryžtingai ir aiškiai man atsako Ugnė. Truputį norisi prieštarauti ir pradėti aiškinti, kad taigi aš jums atidaviau, bet sustoju.

- Ūla, ar galiu su tavo kate pažaisti? - klausia Ugnė dvigubai mažesnės sesės ir išgirsta griežtą NEEE.

- Ugne, ar galėtumei vieną iš savo segtukų paskolinti Ūlai, ji pametė gumelę ir lenda plaukai į veidą?

- Ne mama, man gaila, -taria Ugnė. Ir, nors norėčiau, kad ji padėtų šioje situacijoje, drauge aš ją puikiai suprantu.

Kartais kyla pyktis, dėl tokio vaikų aiškaus stovėjimo savo interesų pusėj. Kartais net nervas suima, kad štai šitaip - tiesiai šviesiai ir paprastai rūpinasi savimi, tik savimi. Ir tada pagalvoju, kokia tai vertybė. Žinoma maži vaikai taip elgiasi labai natūraliai dėka savo fiziologinių, raidos dalykų, kur empatija jiems, kuo mažesniems, tuo mažiau pažini. Bet dauguma mūsų tėvų ir senelių kartos žmonių buvo išmokyti priešingų vertybių dar labai anksti. Anksčiau, nei galėjome empatiškai rinktis kitą, mes jau rinkomės, nes taip reikėjo. Ne savimi rūpintis ir savo poreikiais, bet, pirmiausia kitais. Jog vertybė yra ne savo poreikius atstovauti, bet vertybė juos aukoti, vardan kito. Aš suprantu, jog greta to stovi ir tuometinė istorija ir kontekstas - pokario metai, sovietų okupacija - čia laikai buvo tokie, jog reikėjo rūpintis vieni kitais. Reikia ir dabar, bet svarbu rūpintis ir savimi - ypač paprastuose, kasdieniuose dalykuose.