Mano vaikas neklauso!

Kartais tam tikros tėvų ir mažų vaikų situacijos tampa tam tikru kovos lauku: jis visiškai manęs neklauso! / jos neįmanoma aprengti! / kad ir ką sakyčiau, mane visiškai ignoruoja / su juo neįmanoma išsiruožti iš namų / jei sakau kažko nedaryti, atrodo specialiai tai daro ir dar su šypsena veide / zyzia, cypia, rėkia visą dieną, kad ir ką aš bedaryčiau, niekas netinka / direktoriauja, vadovauja visiems ir visada / negaliu net prisiliesti, stumia, verkia, bėga / Jei tokių situacijų per dieną neviena (o dažniausiai taip ir yra), sekdamos viena po kitos, jos neretai išbando visų namiškių kantrybę. Pavargusios mamos reaguoja jautriau nei įprastai ir kiekvienas vaiko "noriu/nenoriu/duok" staiga ima skambėti kaip pasikėsinimas į sveiką protą ir tokią išsiilgtą ramybę. Ilgainiui ima trūkti jėgų šviežiai ir sąmoningai reaguoti į atskiras situacijas, atrandam apėjimų, kurie tam kartui suveikia, nebespėjam gilintis į po tuo slypinčius poreikius, kaip mantrą kartojam, kad tai etapas ir tai praeis. Ir su viltim ir nuovargiu, visada dėmesingai paruošę kovos įrankius, laukiam KADA. Dažni šio laikotarpio (2-3 metai, o gali prasidėti ir kur kas anksčiau) tėvų klausimai ir nusiskundimai - "manęs vaikas neklauso". Nesakau, kad yra vienas stebuklingas patarimas ar atsakymas, kaip staigiai tas situacijas išspręsti, bet yra