Mano vaikas neklauso!

Kartais tam tikros tėvų ir mažų vaikų situacijos tampa tam tikru kovos lauku: jis visiškai manęs neklauso! / jos neįmanoma aprengti! / kad ir ką sakyčiau, mane visiškai ignoruoja / su juo neįmanoma išsiruožti iš namų / jei sakau kažko nedaryti, atrodo specialiai tai daro ir dar su šypsena veide / zyzia, cypia, rėkia visą dieną, kad ir ką aš bedaryčiau, niekas netinka / direktoriauja, vadovauja visiems ir visada / negaliu net prisiliesti, stumia, verkia, bėga / Jei tokių situacijų per dieną neviena (o dažniausiai taip ir yra), sekdamos viena po kitos, jos neretai išbando visų namiškių kantrybę. Pavargusios mamos reaguoja jautriau nei įprastai ir kiekvienas vaiko "noriu/nenoriu/duok" staiga ima skambėti kaip pasikėsinimas į sveiką protą ir tokią išsiilgtą ramybę. Ilgainiui ima trūkti jėgų šviežiai ir sąmoningai reaguoti į atskiras situacijas, atrandam apėjimų, kurie tam kartui suveikia, nebespėjam gilintis į po tuo slypinčius poreikius, kaip mantrą kartojam, kad tai etapas ir tai praeis. Ir su viltim ir nuovargiu, visada dėmesingai paruošę kovos įrankius, laukiam KADA. Dažni šio laikotarpio (2-3 metai, o gali prasidėti ir kur kas anksčiau) tėvų klausimai ir nusiskundimai - "manęs vaikas neklauso". Nesakau, kad yra vienas stebuklingas patarimas ar atsakymas, kaip staigiai tas situacijas išspręsti, bet yra daugybė būdų, kaip prie to prieiti kiek kitaip. Pirmiausia, man labai nepatinka žodis "neklauso". Jis savyje talpina labai neteisingą ir autoritarinę jėgos poziciją, kur mes, kaip didesni ir stipresni tėvai tarsi prisiimam, kad kes viską žinom ir automatiškai galim liepti, reguliuoti ir t.t. Taip, mes esame lyderiai, bet lyderiauti tėvystėje turėtume pagarbiai ir empatiškai, o ne sausai ir direktyviai. Vaikas, iš tiesų, ir neturi klausyti ir vykdyti nurodymų. Pasitaiko tikrai paklusnių vaikų, tačiau tai nereiškia, jog visi jie tame jaučiasi gerai, saugūs ir laimingi. Saugus ir pasitikintis savimi ir pasauliu vaikas, tikriausia norės suprasti kodėl. Norės paaiškinimų ir mūsų pavyzdžio bei įsitraukimo. Norės būti išgirstas abipusiai, o ne tik klausyti. Kai sakome, kad mūsų neklauso, ar esame visiškai tikri, kad vaiko klausome mes patys? Ar tikrai tikrai klausome ir girdime? Vaiko pasipriešinimas, maištas, negirdėjimas, dažniausiai ir yra jo būdas mums pasakyti, kad toje situacijoje vaikas nesijaučia gerai. Tam paprastai būna kelios pagrindinės priežastys: - Gal jam trūksta informacijos? Gal jis iš tikrųjų nesupranta, ko mes iš jo tikimės? Nepamirškim, kad visi "būk atsargus, valgyk gražiai, elkis švelniai ir stovėk ramiai" yra pernelyg abstraktu ir vaikui nuoširdžiai gali kilti frustracija bandant tai įgyvendinti ir nežinant kaip ir ką tai iš tikrųjų reiškia. Vaikams reikia labai aiškių ir trumpų, pagarbių komandų ko nedaryti ir (! labai svarbu) ką daryti vietoje to. O gal mes nesuteikėme informacijos apie tai, kad kažką dabar darysim, ar nustosim daryti tai, į ką vaikas yra įsitraukęs šiuo metu. Pastebiu ant savo dukros, kaip ji padeda man ją aprengti tuomet, kai tai darau įspėjusi ir kai ji tam pasiruošusi. - Dažnai pasipriešinimas ar atsisakymas kažką daryti gali signalizuoti apie kažkokį nepatenkintą poreikį. Gal mes labai pažeidžiam vaiko ribas? O gal jam reikia suteikti toje veikloje savarankiškumo - duoti pačiam nuspręsti, pasirinkti, tai ką jis gali pasirinkti? O gal mes užsiciklinę ties dalykais, ką reikia padaryti, ir akimirkai pamiršom ryšį, apkabinimą ir akių kontaktą? O gal vaikas tiesiog pavargęs ar kupinas įspūdžių. - Trečia priežastis - susikaupusi įtampa. Ar gali būti, kad visko tiesiog prisikaupė? Kartais mes neįvertinam, kad ne tik mūsų gyvenimai yra kupini streso, tempo, skubos, nusivylimų, darbų ir reikalų. Vaikų gyvenimai taip pat yra labai sudėtingi JIEMS, juose daug įspūdžių ir stimulų, santykių, beveik nuolat viskas vyksta ne taip ir ne tada kai jie to norėtų, tiek visko kažkodėl negalima, reikia neliesti, neimti, neiti. O eiti ten, kur nori suaugę, o ne jie. Tiek daug "reikia" ir tiek mažai laisvės.Tai kelia daug emocijų ir įtampos, o visa tai kaupiasi ir sumuojasi, ir kartais tiesiog ima lipti į viršų. O mes tai linkę nurašyti tiesiog "blogai dienai" arba "ir vėl isterija". Susikaupusiai įtampai reikia išeiti - verksmu, pykčiu, juoku ar fizine veikla. Visi būdai reikalingi ir visi jie geri. Nebijokime ašarų ir pykčio - jie padeda vaikui atgauti ramybės būseną. Tai, kad vaikai elgiasi netinkamai, nereiškia, jog jiems smagu tai daryti. Tai kaip tik reiškia, kad tuo metu jiems labai reikia mūsų meilės supratimo ir įsiklausimo. Ir mūsų pagalbos elgtis tinkamai. Jeigu žodį "klausyti" pakeistume žodžiu "bendradarbiauti", tai į mūsų elgesį įneštų daugiau spalvų ir galimybių - susitarti, suprasti ir išgirsti. Kurti ryšį, o ne konfliktą, o sunkiose situacijose atpažinti, kuo aš dar galiu prisidėti, kad mano mažyliui būtų lengviau mane suprasti ir su manimi bendradarbiauti. To ir linkiu! ❤ /Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant

Nuotrauka - Sesė Saulė

0 views