Lapkritį, rodos, daugiau laiko praleidau namuose, nei kažkur kitur, Aušrinė daugiau sirgo, nei ėjo į darželį. Kaip tyčia mėnuo kupinas ir kitokių įvykių, iššūkių, reikalų. Dar gimtadienis su atšauktais planais dėl ligos. Sunkus man šis lapkritis emociškai, sunku džiaugtis atėjusia žiema, ji atrodo tik dar vienas reikalas, iššūkis, kurį kažkaip reikės įveikti, išgyventi. Viskam reikia jėgų, kurių nejaučiu, kad viduje turiu pakankamai. Aplinka užgožia, užpila, įsuka į kamuolį, kuriame nejaučiu savęs taip, kaip įprastai. Jaučiu didelę bejėgystę, ypač prieš vaiko ligas, kai 4 ryto tenka keisti ateinančios dienos planus. Jaučiu bejėgystę bandydama žūt būt tas ligas sukontroliuoti, nes vaikas priešinasi, protestuoja prieš mano kontrolę. O mane viduje plešia į dvi puses, vienoje atrodo: “nu ir negerk tų vaistų ir arbatų, ir niekur neisim iš namų, ir nežiūrėsi jokių filmukų”, o iš kitos pusės: “nu gi man būtinai reikia atrasti būdą, per žaidimą, per derybas, įkalbėti ją gerti tuos vaistus ir arbatas”. Taip nuo vieno ant kito ir šokinėju. Viduje save kaltinu, kad nesugebu, nesusitvarkau, o paskui iš bejėgystės tiesiog supykstu ir imu per daug viską kontroliuoti, įsakinėti, liepti, neleisti.
Pastebiu save nurodinėjant “daryk tą, nerayk to”, “eik ten, o čia ne”, “valgyk, miegok, nenusirenk, nemėtyk, atsigerk, nerėk”. Tokia iliuzija, kad per tai atstatysiu savo vidinės galios jausmą. Bet iliuziuzija subliūkšta ir dažniausiai kulminuoja iki emocijų protrūkio. Tai man, tai vaikui. Nes vaikas savo ruožtu tik ir randa kuo daugiau progų kirsti atgal. Dažniausiai tiesiogine prasme, trenkia, stumia, žnybia. O kartais subtiliau: “tu pažiūrėjai į mane, tai dabar ir nevalgysiu”, arba: “tu prilietei pirštinę, nors turėjai neliesti, tai dabar aš niekur neisiu”. Ji irgi bando kažkokiu būdu išlaikyti savo sprendimo laisvę, savo kontrolę, rodo man, kad negerai jaučiasi, bet man ne iš karto pavyksta tai pamatyti. Vaizdą temdo pačios iki galo neįsisąmoninti jausmai.
Pastebiu, kad kai vis tik paleidžiu kontrolę, užleidžiu vietą tikram jausmui, bejėgystei, liūdesiui, nuoširdžiai pravirkstu, tik po to galiu vėl nors truputį pajausti save tikrą. Nu sunki motinystė man šį lapkritį. Noriu jaustis kitaip, labiau gyva, labiau kūrybiška, aktyvesnė, pajėgesnė, kantresnė, bet esu kaip tas pilkas sningantis ir šaltas dangus už lango - niūri ir apatiška. Nepriėjusi prie tų jausmų, tik nujaučianti apie juos, noriu visom keturiom bandyti jų išvengti. Blaškausi, imuosi kažką taisyti ir keisti aplinkoje, sukontroliuoti vaiką, bet šnipštas iš to gaunasi. Viduje ramybė stoja tik prisileidus tikruosius jausmus, pripažinus, kad nėra taip, kaip norėčiau, kad būtų, yra kažkaip kitaip. Ir neturiu būtinai to keisti. O tiesiog patirti, išgyventi.
Tai tiek mano iš mano lapkričio dienoraščio.
Beatričė
