Lapkričio jausmai ir patyrimai

Lapkritį, rodos, daugiau laiko praleidau namuose, nei kažkur kitur, Aušrinė daugiau sirgo, nei ėjo į darželį. Kaip tyčia mėnuo kupinas ir kitokių įvykių, iššūkių, reikalų. Dar gimtadienis su atšauktais planais dėl ligos. Sunkus man šis lapkritis emociškai, sunku džiaugtis atėjusia žiema, ji atrodo tik dar vienas reikalas, iššūkis, kurį kažkaip reikės įveikti, išgyventi. Viskam reikia jėgų, kurių nejaučiu, kad viduje turiu pakankamai. Aplinka užgožia, užpila, įsuka į kamuolį, kuriame nejaučiu savęs taip, kaip įprastai. Jaučiu didelę bejėgystę, ypač prieš vaiko ligas, kai 4 ryto tenka keisti ateinančios dienos planus. Jaučiu bejėgystę bandydama žūt būt tas ligas sukontroliuoti, nes vaikas priešinasi, protestuoja prieš mano kontrolę. O mane viduje plešia į dvi puses, vienoje atrodo: “nu ir negerk tų vaistų ir arbatų, ir niekur neisim iš namų, ir nežiūrėsi jokių filmukų”, o iš kitos pusės: “nu gi man būtinai reikia atrasti būdą, per žaidimą, per derybas, įkalbėti ją gerti tuos vaistus ir arbatas”. Taip nuo vieno ant kito ir šokinėju. Viduje save kaltinu, kad nesugebu, nesusitvarkau, o paskui iš bejėgystės tiesiog supykstu ir imu per daug viską kontroliuoti, įsakinėti, liepti, neleisti.

Pastebiu save nurodinėjant “daryk tą, nerayk to”, “eik ten, o čia ne”, “valgyk, miegok, nenusirenk, nemėtyk, atsigerk, nerėk”. Tokia iliuzija, kad per tai atstatysiu savo vidinės galios jausmą. Bet iliuziuzija subliūkšta ir dažniausiai kulminuoja iki emocijų protrūkio. Tai man, tai vaikui. Nes vaikas savo ruožtu tik ir randa kuo daugiau progų kirsti atgal. Dažniausiai tiesiogine prasme, trenkia, stumia, žnybia. O kartais subtiliau: “tu pažiūrėjai į mane, tai dabar ir nevalgysiu”, arba: “tu prilietei pirštinę, nors turėjai neliesti, tai dabar aš niekur neisiu”. Ji irgi bando kažkokiu būdu išlaikyti savo sprendimo laisvę, savo kontrolę, rodo man, kad negerai jaučiasi, bet man ne iš karto pavyksta tai pamatyti. Vaizdą temdo pačios iki galo neįsisąmoninti jausmai.

Pastebiu, kad kai vis tik paleidžiu kontrolę, užleidžiu vietą tikram jausmui, bejėgystei, liūdesiui, nuoširdžiai pravirkstu, tik po to galiu vėl nors truputį pajausti save tikrą. Nu sunki motinystė m