Didelė dalis į terapiją atėjusių mamų anksčiau ar vėliau prabyla apie tai, kad apšaukė savo vaiką. O gal net ir stipriau sugriebė, papurtė, nutempė už rankos. Jos kalba ir aš girdžiu, kad balso tembras keičiasi, akys krypsta žemyn, atsargiai blyksteli tikrindamos, kaip aš tai įvertinsiu. Matau, kiek drąsos reikia įveikti savo gėdą ir apie tai prabilti. Ir man visuomet tai girdint kyla atjauta ir noras tą mamą apkabinti.
Man tai ženklas, kad ta mama taip stengėsi duoti savo vaikui viską, ką gali, kad nustūmė save toli už savo ribų. Ji jau kelis metus neišmiegojo visos nakties, nes ji norėjo naktį visuomet jį apkabinti, pamaitinti, nuraminti. Ji greičiausiai perskaitė net kelias, o gal ir visą dešimtį knygų, kaip tai svarbu vaikučiui ir pasakė sau, kad išsimiegosiu vėliau. Ji nevalgė pusryčių, nes reikėjo padėti vaikučiui pavalgyti, o po to dar nuvalyti kėdutę ir pusę virtuvės. Jai pusryčiai buvo tai, ko nesuvalgė vaikelis ir ji pasakė sau, kad pavalgys, kai grįš vyras. Ji norėtų kavos, bet vaikelis atradinėja pasaulį ir lipa ant fotelio, todėl reikia jį saugoti – kava ir atšalusi lieka kava. Eidama į lauką, ji visada įdeda gertuvę vaikučiui, bet pamiršta įsidėti vandens sau. Vakare ji kaip oro trokšta užmigdžiusi vaikutį prisėsti ir pažiūrėti bent vieną serialo seriją, bet vaikutis lyg tyčia nemiega ir viltis atsikvėpti išsisklaido.
Puikiai suprantu, kaip lengva pamesti save, kai vaiko poreikiai kyla vienas po kito, o kartais - netgi keli vienu metu. Bet pametus save ir nustojus matyti savo poreikius, jie nedingsta. Dėl nepatenkintų poreikių Ima kauptis nepasitenkinimas, erzulys, pyktis. Šie jausmai iš pradžių būna silpni ir sunkiau pastebimi, bet nepastebėti jie toliau kaupiasi, stiprėja ir galiausiai juos pasidaro per sunku išlaikyti. Tereikia kokio nedidelio nesklandumo, dar vieno vaiko „ne“, eilinio tantrumo ir sukauptas burbulas sprogsta.
Kas toliau vyksta ir kaip nesmagiai tai baigiasi, visos žinom – aš taip pat. Bet savęs kaltinimas, gėdinimas bei pažadai kitą kartą stipriau save valdyti, man regis, nepadeda.
Į tokias situacijas noriu pakviesti žiūrėti ne per gėdos akinius, o verčiau pamėginti suprasti, kaip tai įvyko? Kaip aš priėjau iki tokio rezultato? Kur ir kada pamečiau save? Tikiu, kad iš tų atsakymų išryškės ir tai, kaip aš galiu geriau savimi pasirūpinti. Juk aš esu tiek pat svarbi, kiek ir vaikelis. Kaip aš pastebėsiu, jog jau atsidūriau už ribos? Aš pati tai matau iš to, kad mane pradeda erzinti kasdieniški dalykai: eilinis prašymas, dar vienas tarpusavio konfliktas, dar vienas „ne“, ant grindų išmėtyti žaislai ar nešvarūs indai. Tai gali būti „stop“ ženklas ir pats metas paklausti savęs: ko sau nedaviau? Ar man reikia pavalgyti, ar pailsėti, ar trūksta ramybės ir vienatvės? Ir duoti sau tuos dalykus. O vėliau, stojus minutei ramybės, pagalvoti: gal galiu kažką daryti kitaip, kad savimi rūpinčiausi nuolat ir nebepasiekčiau tokių raudonų linijų.
* Kudos /'kju:dɔs/ Acclaim or praise for exceptional achievement. Lietuviškos reikšmės: šlovė, pagarba
Psichoterapeutė Giedrė
📷 Koolshooters iš pexels.com
Comments