Hyperaktyvumas ar judrumas?

Juk tikrai būna dienų, kai pagalvojame: “nu visi vaikai kaip vaikai, o mano - tikras siautulys!" Bėga, lipa, tempia, atrodo eina vienu metu į visas skirtingas puses. Tokį elgesį gana populiaru pavadinti ir nurašyti hyperaktyvumui. Dažnai hyperaktyvumas yra painiojamas su aktyvumu, judrumu ir energingumu ir klaidingai "diagnozuojamas" ar priskiriamas vaikams. Iš tiesų tikras hiperaktyvumas yra sutrikimas, tai yra gebėjimo koncentruotis ir skirti dėmesį nevaldymas. Tai yra diagnozė, priskiriama vaikų raidos centro, bet ne senelių, darželio auklėtojų, pediatro ar kitų tėvų. Beje, ji nelabai gali būti skiriama mažiems vaikams, nes jiems apskritai yra būdingas didesnis fizinis aktyvumas, dėmesio nekoncentravimas, raidos šuoliai. Tai labai normalus raidos etapas. Nors elgesiai, panašūs į hyperaktyvumą, ar jo simptomai, pasireiškia jau labai anksti, tikrą hyperaktyvumą teturi 2-3 procentai vaikų, nors JAV medikamentai be reikalo skiriami net 11 procentų (Allen J. Frances). Hyperaktyvumas kaip sutrikimas pasireiškia ir apima visas vaiko gyvenimo sferas - tiek namie, tiek lauke, darželyje, mokykloje, svečiuose ir t.t. Taigi, nors ir atmetus diagnozę, tačiau auginti aktyvų, žingeidų ir labai judrų vaiką nėra lengva. Kaip sau ir vaikui padėti? • Pakeisti pavadinimą ir požiūrį - iš hyperaktyvymo į entuziazmą, aktyvumą, judrumą. Atrasti tame pliusų. Toks vaikas ir ateityje bus aktyvus savo gyvenimo kūrėjas, o ne pasyvus, patogus stebėtojas. �