Duok man, bus greičiau!

Kiekvienas mažas dalykėlis ir kasdienos nereikšmingas veiksmas mūsų vaikams yra tarsi įdomiausias dalykas pasaulyje, kurį reikia pakartoti ir išmokti. Pavalyti grindis, užsidėti kojines, apsiauti batukus, pačiam nulipti laiptais, įsėsti į autokėdutę, savarankiškai atsigerti iš buteliuko, pavalgyti ir t.t. O mes, būna stebim stebim ir kartais žvilgt į laikrodį - velnias, už pusvalandžio turim būti pas draugus, o ji vis dar tik su viena kojine, nes kitas rengimosi procesas kažkaip labai jau sulėtėjo :) ir tada automatiškai būna čiumpam vaiką, čiumpam rūbus ir ištariam tą stebuklingą laiką taupančią frazę: “duok man, bus greičiau”. Pamenu atlikinėjau bakalaure savo pirmąją praktiką. Ten psichologė davė man krūvą užpildytų testų, ir man reikėjo apibendrinti ir pateikti išvadas. Tiesą sakant ne visai supratau, kokie kriterijai ir kuo remiantis turėjau tai apibendrinti, ir kam tos išvados bus skirtos. Bet kaip man buvo tai įdomu ir svarbu! Gilinausi į testus ir jų rezultatus, bandžiau aprašyti, kaip suprantu, žodžiu plušau iš peties. Tuomet atėjo ji, pažiūrėjo į mane užsikasusią popieriais, ir tikrai nieko blogo nenorėdama tarė: “ai duok man, bus greičiau”. Mane, atrodė, kad kažkas paėmė ir nusprigtavo nuo stalo, kaip kokią musę. Pasijutau, kaip visiškai mažas, bejėgis, kvailas daik