Apie vaikų ir tėvų jautrumą




Kad mano pirmagimė Ugnė yra jautri, aš supratau tik susilaukus antrosios.

Na, kad šiek tiek jautri žinojau. Mačiau, kad labai gili, labai imli. Tačiau jos jautrumas kiek mažiau tradiciškai reiškėsi, ne tiek garsiniams, taktiliniams, vaizdiniams dirgikliams, kiek labiausiai santykių srityje ir, žinoma, itin stipriomis emocinėmis reakcijomis.


Kol dar nebuvo Ūlos, o ir kol didžioji žindė, pastebėti jos perkrovas ir jai susireguliuoti, paimti pauzę nuo stimuliacijos, būdavo paprasta, - ji tiesiog laiks nuo laiko prisistatydavo gerti pieno, arba tempdavosi mane kažkur nueiti dviese, pažaisti, prašydavo panešioti. Ir kol ji buvo viena ir buvo mažesnė, visą tai atliepti būdavo gana paprasta ir natūralu. Ir taip ji susibalansuodavo, taigi tos dirgiklių perkrovos aš nelabai ir pastebėdavau - aš arba vyras būdavome visada šalia, kad sugerti.


Gimus Ūlai, ypač pradėjus jai aktyviai judėti, o Ugnei ūgtelėjus tiek, kad santykiai, draugystės, įspūdžiai ir bendravimas taip domina, traukia ir įtraukia, nuolat būti šalia ir padėti jai stabilizuotis tiesiog tampa sunkiai įgyvendinama.


Kad ir prieš kelias savaites buvome jaukiame šeimų festivalyje. Ir ji ten varė - viskas įdomu, visko norisi: ir išbandyti, ir pažaisti, ir pakalbinti, ir pamatyti. O Ūla irgi savom kojom visur lekia, tik į priešingą pusę. Ir nesinorėdavo Ugnės stabdyti, ir tas neišeidavo, ir tekdavo gaudyti vis nuo kokio kelmo nuskristi ketinančią Ūlą. Ir žiūriu, kad Ugnei tiesiog jau visko taip stipriai per daug - akys laksto, visa įsiaudrinusi, nagučius nuolat kramto, yra susijaudinusi, išsiderinusi. Pasaulis toks didelis ir intensyvus, lyginant su galimybėmis visa tai apdoroti.


Grįžus iš festivalio aš kritau ir miegojau tris valandas. Ne dėl to, kad blogai miegojau jo metu, o tiesiog dėl to, kad ir man visko buvo per daug. Aš - irgi itin jautri, ir jau žinau, kad mano dukra irgi.


Laikau tai didele dovana, ir, suprantu, kaip svarbu tam, kad tai būtų dovana su visomis savo spalvomis, daug erdvės, pagalbos reguliuojantis, kantrybės, priėmimo, švelnumo ir kontakto. Ir kiek žalos padaro dominavimas ar kontroliavimas, bent kvapas agresijos, empatijos trūkumas, priekaištavimas ir savireguliacijos stoka, padedant saugiai susireguliuoti vaikui.


Man, būnant jautriai, lengviau suprasti ją ir ko jai reikia, taip bandant sukurti palankesnes sąlygas jai skleistis ir augti. Bet tuo pačiu tai ir iššūkis, nes ir mano nervų sistemą visa krūva dirgiklių užtrumpina greičiau, ir man irgi reikia laisvo, lėto, tuščio laiko, kad labiau pajusti save ir susireguliuoti.


Kaip tik mačiau pasirodė dar viena E. Aron knyga "Itin jautrūs tėvai". Turėtų būti vertingas skaitinys.


P. S. Itin didelis jautrumas - tai ne šiaip koks išsigalvojimas ar egocentriškas dramatizmas. Tai įgimta nervų sistemos ypatybė registruoti kur kas daugiau įvairiausių stimulų. Taigi tą kiekį informacijos vėliau reikia apdoroti. Čia ir gaunasi perkrovos.


Jautrumas - ne pasirinkimas ir ne išsigalvojimas. Maždaug penktadalis žmonių ir gyvūnų pasižymi šia ypatybe.


Eglė


#jautrumas