Apie vaikų terapiją

Vaikų patiriami sunkumai gali atrodyti tokie neįveikiamai dideli, kad viską išbandę tėvai, visgi ryžtąsi kreiptis į psichologą pagalbos.

Kartais pakanka vos vieno ar kelių pokalbių, kad išanalizavus situaciją ir numačius galimus veikimo būdus, patiems tėvams puikiai pavyksta pasiekti laukiamų pokyčių.

Tačiau kartais, kai sunkumai gilesni ir užsitęsę ilgiau arba kuomet reikalingas išsamesnis vaiko sunkumų pažinimas ir analizė, siūloma ir pačius vaikus įtraukti į terapinį procesą. 

Egsiztuoja skirtingų nuomonių, nuo kada prasminga su vaiku pradėti terapiją, visgi plačiausiai priimta ją taikyti, kai vaikui sueina treji. Kuo mažesnis vaikas – tuo aktyviau į terapinį procesą įtraukiami ir jo tėvai. Žinoma, mažesnis vaiko amžius atneša savų įššūkių (pvz. vaikas gali bijoti kontaktuoti su nepažįstamu žmogumi). Visgi anksčiau pradėta terapija turi ir pliusų. Kuo vaikas mažesnis – tuo jo asmenybės struktūra silpniau susiformąvusi, todėl įmanomi greitesni ir gilesni pokyčiai. 

Mažo vaiko psichoterapinis procesas, paprastai labai skiriasi nuo to, ką patiria suaugęs psichoterapeuto ar psichologo kabinete. Suaugęs žmogus sugeba apmąstyti, įvardinti ir kitam išreikšti savo emocines patirtis žodžiais, tuo tarpu vaiko simbolinė kalba yra žaidimas. Todėl, kad terapeutas suprastų, kas vyskta vaiko pasaulyje (jo jausmuose, fantazijose, mintyse) – žvelgia į žaidžiantį vaiką. Įvairūs žaidimų terapijos, kūrybiniai metodai ir yra pagrindinės vaikų terapeuto naudojamos technikos. 

Žaidimas taip pat yra pagrindinė vaiko veikla, jo pagalba vaikas kuria ryšį su kitais. O užsimezgęs ryšys bei pasitikėjimas tarp vaiko ir terapeuto yra esminė sėkmingos terapijos sąlyga. Jei vaikas psichologu nepasitikės – nieko nebus. Vaikai iš ties daug nuoširdesni už suaugusiuosius ir savo jausmų ar išgyvenimų neatskleis, vien dėl to, kad taip reikia, kad mandagiau atėjus netylėti ar dėl to, kad už konsultaciją jau sumokėjo jo tėvai. 

Kad vaikas lengviau kurtų ryšį, o psichologas vaikui neatrodytų toks bauginantis ir neaiškus tipas, daug pagelbėti gali ir vaiko tėvai. Prasminga vaiką iš anksto ruošti terapijai. Kurį laiką iki numatyto apsilankymo  reikėtų pasakoti, kas yra psichologas (pvz.”jausmų gydytojas”), kokiu tikslu vaikas pas jį eina (pvz.padėtų įveikti baimę) ir ką jo kabinete vaikas veiks (žais žaidimus, kalbėsis apie tai, kaip vaikas jaučiasi). Su vyresniu vaiku galima tai tiesiogiai aptarti, visgi su jaunesniu būsimą situaciją naudinga sumodeliuoti žaidžiant lėlėmis ar figūrėlėmis ar tiesiog nupiešiant. Kuo vaikas daugiau žinos, kas jo laukia, tuo, tikėtina, mažiau priešinsis, labiau pasitikės psichologu, bei jausis saugesniu.  

Galiausiai nemažiau svarbus yra ir pačių tėvų nusiteikimas psichologo ar apskritai psichoterapijos atžvilgiu. Jei patys tėvai kritiški, nepasitiki psichologais arba iš anksto mąsto, kad terapija neįgali padėti žmonėms– tos žinutės netiesiogiai pasieks ir patį vaiką. Taigi, terapeuto ir tėvų nuoširdus, abipusis bei aktyvus bendradarbiavimas gali vaikui padėti įveikti jo ir visos šeimos gyvenimą apsunkinančias problemas. 

Veronika

#naturalimotinyste #augtiauginant #terapija #vaikųterapija

*Nuotraukos autorius Nathan Dumlao ir unsplash.com