Būna dienų, kai tiesiog sunkiau. Ir vaikas irzlesnis, ir pačios nuotaika kažkokia apniukusi, ir kažkaip nesiseka. Vaikas vis užsigauna, o dar ir sauskelnės turinys iškrito ant grindų, skauda galvą, vaikas nori tik ant rankų, įprasti žaidimai nedomina, laukas liūdina, o ir pas vyrą reikalai nesibaigia. Trūksta jėgų net valgyti pagaminti, o ką jau kalbėti apie pasimėgavimą žaidimais ir laiku su dukra. Tikslas - kažkaip ištempti, o tada kažkaip pailsėti, ir gaaal kita diena bus šviesesnė.
Kai mane užpuola tokios dienos, aš žinau, kad pamečiau save. Galbūt užsisukau reikaluose, gal šiek tiek ir pervargau, gal per daug iš savęs tikėjausi, ar kažkaip bukai leidau laisvas minutes. O gal tiesiog per daug bendravau su kitais, ir visai pamiršau skirti laiko pabūti su savimi pačia.
Laikas su savimi nebūtinai reiškia, jog turi kelioms valandoms kažkur išeiti, ar labai kažkuo mėgautis, pramogauti ir pan. Tai gali būti ir tiesiog trumpos susitikimo su savimi akimirkos - ar užsileidus mėgstamą dainą nuoširdžiai palinguoti (ir padainuoti 😂) su vaiku nešioklėje. Ilgiau nei įprastai pastovėti duše. Pasikvėpinti. Dukros miego laiką skirti ne telefonui, o meditacijai ar knygai. Apsikabinti ir ilgai pabučiuoti vyrą. Vaikštant parke nepamiršti pakelti galvos į dangų. Arba giliai giliai įkvėpti kvepiančių liepų.
Aš geriausiai save sutinku gamtoje ir rašydama. O kitiems veikia visiškai kiti dalykai. Tačiau svarbu nedelsti, ir pajutus, kad kažkaip sunku, atkreipti dėmesį, kad tikriausia ne vaikas čia šiandien kažkoks suirzęs, o aš pati. Įsitempusi, sunerimusi ir nutolusi nuo savęs, o tuo pačiu ir mūsų stebuklingo tarpusavio ryšio.
Laikas grįžti ❤