Apie pažeidžiamą pradžią

Papasakosiu vieną įvykį, apie kurį pagalvojus dar ir dabar suspaudžia širdį. Nes galvoju, jog gali būti, kad skaitant mus, piešiasi paveikslas, kad kažkaip lengvai ir aiškiai mums ta motinystė einasi, kad žinom, kaip elgtis, kad visai pavyksta mylėti ne tik dukrytes, bet ir save ir išlaikyti kažkokį balansą. Na pavyksta. Kartais. Kartais geriau kartais blogiau ;) O atrandam gerus dalykus dažnai tik tada, kai prieš tai "sufeilinam" 🤭 Taigi grįžtu prie pasakojimo. Kai grįžom iš ligoninės, sekančią dieną mus aplankė Ugnės gydytoja su slaugytoja, ir pamačiusi kambarį stovinčią lovelę (kuri kartais tarnaudavo tik pietų miegams ar katino miegams), patarė, kad jei norime, kad vaiks miegotų lovytėj ir miegotų gerai, reikia pradėt jau dabar. Guldyti vaiką į lovytę, geriausia ne arčiau nei 2 metrai nuo mamos, nes kitaip užuos pieną ir budinsis dažniau. Jei nepradėsim to daryt dabar, ateity jau bus tik sunkiau. Nu ir ką, aš pati buvau tokia nesava, neužtikrinta ir išsigandusi, kad kažkas, ką sakė gydytoja, pasirodė svarbu ir vertinga. Nors vyras ir užsiminė, kad briedas, kažkaip suorganizavom paguldyt Ugnę į tą lovytę, aš atsiguliau priešingoj lovos pusėj (kad nekvepėčiau pienu) ir jaučiausi tarsi atsiplėšiau nuo jos į kitą planetą. Bandau miegot ir negaliu. Tarsi pusė manęs kažkur palikta. Neramu i