Apie nostalgiją kūdikystei

Kiekvieną kartą kai Ugnė išauga kokius nors rūbelius, juos atidedu atidavimui, o vieną ar kelis, labiausiai mylėtus, dedu į tokią vieną dėžę pavadinimu "gal prireiks". Neturiu ir niekada neturėjau įsivaizdavimo, kiek vaikų turėsiu, jau vien Ugnė man buvo didelis stebuklas ir didžiulis įvykis gyvenime. Nepamenu savęs svajojant apie 2-3 ar 5 vaikus, nei apie vestuves, tiesa sakant. Kas man visasa buvo svarbu, tai jausmas, kad gera, kad ramu, kad saugu ir šilta. Santykis, ryšys. Ir to tiek daug atsirado gimus Ugnytei! Pirmą kartą teko patirti besąlygišką meilę, ne tik mylėti, bet ir būti mylimai atgal. Be jokių išvedžiojimų, standartų, lūkesčių. Tiesiog būti visiškai absoliučiai reikalinga tokia, kokia esu. Tas jausmas labai naujas! Jis labai sunkus ir tuo pačiu labai gydantis, sunku apie save tai jausti ir priimti, jei neturėjai tokios patirties. O ta visa kūdikystė, kuri taip greit praeina, atrodo yra persmelkta kažkokio tyro buvimo ir tokio didžiulio švelnumo ir trapumo, kuris ištirpdo bet kokias vidines gynybas ir nepasitikėjimus, norą kontroliuoti, norą bėgti nuo savęs, norą save taisyti. Patirtys, kuomet vaikelis kiaurą parą nori būti prilipęs prie krūties, verkia, jei ne mamo