Kiekvieną kartą kai Ugnė išauga kokius nors rūbelius, juos atidedu atidavimui, o vieną ar kelis, labiausiai mylėtus, dedu į tokią vieną dėžę pavadinimu "gal prireiks". Neturiu ir niekada neturėjau įsivaizdavimo, kiek vaikų turėsiu, jau vien Ugnė man buvo didelis stebuklas ir didžiulis įvykis gyvenime. Nepamenu savęs svajojant apie 2-3 ar 5 vaikus, nei apie vestuves, tiesa sakant. Kas man visasa buvo svarbu, tai jausmas, kad gera, kad ramu, kad saugu ir šilta. Santykis, ryšys. Ir to tiek daug atsirado gimus Ugnytei! Pirmą kartą teko patirti besąlygišką meilę, ne tik mylėti, bet ir būti mylimai atgal. Be jokių išvedžiojimų, standartų, lūkesčių. Tiesiog būti visiškai absoliučiai reikalinga tokia, kokia esu. Tas jausmas labai naujas! Jis labai sunkus ir tuo pačiu labai gydantis, sunku apie save tai jausti ir priimti, jei neturėjai tokios patirties. O ta visa kūdikystė, kuri taip greit praeina, atrodo yra persmelkta kažkokio tyro buvimo ir tokio didžiulio švelnumo ir trapumo, kuris ištirpdo bet kokias vidines gynybas ir nepasitikėjimus, norą kontroliuoti, norą bėgti nuo savęs, norą save taisyti. Patirtys, kuomet vaikelis kiaurą parą nori būti prilipęs prie krūties, verkia, jei ne mamos glėbyje, būdamos naujos gali šokiruoti ir bauginti. Bet tikriausia ne todėl, kad kitam mažam taip nuolat mūsų reikia. Gali kilti jausmas, jog esam įkalintos, ir tas sukelia bejėgystę ar norą su tuo kovoti. Ir visgi galvoju, jog labiausiai mes priešinamės ne buvimui įkalintoms savo vaikelio, o buvimui įkalintoms pačioms su savimi.
Kūdikystė mus moko, augina ir gydo. Gydo labiau nei bet kada kažkas. Gydo kartais skaudžiai, kartais švelniai, kartais aštriai. Ir kiekvienas momentas su savo mažu vaikeliu, mumyse prikelia švelnumą, rūpestį, meilę. O taip pat ir kažkokį džiazą, kūrybą ir spontaniškumą, nes niekada nežinome, kaip iš tiesų elgsimės sekančią akimirką, ir kas labiausiai suveiks. Prikelia ir nerimus, ir baimes. Kaltę. Pasimetimą, nuovargį, vienišumą, bendrystę. Skausmą, apatiją, nekantrumą, džiugesį ir liūdesį. Tai prikelia mumyse VISKĄ, ką turim ir kas esam.
Ir vistik, tai jaukiai kūdikystei bepraeinant, užeina nostalgija ir darosi liūdna ir ilgu. Norisi sustabdyti dabartį ir išsaugoti tą pienu kvepiančią kūdikystę kuo ilgiau po savo sparneliu. Kad ir kaip džiugina vaiko augimas, tuo pačiu labai sunku tai paleisti. Kartais norisi grįžti atgal, sustabdyti dabartį, ar bent jau su savimi nešiotis galimybę patirti tai dar kartą.
Dabar suprantu, kad į Ugnės išaugtų rūbelių dėžę galiu žiūrėti ne tik kaip į "gal kada nors prireiks". Kai galimybę patirti kūdikystę dar kartą atidedam ateičiai, tai savotiškai mus nuramina ir guodžia. Bet tuo pačiu ir leidžia šiek tiek gręžiotis atgal ar nubėgti į ateitį. Galbūt ta dėžė visgi yra kvietimas kuo tikriau, nuoširdžiau ir labiau išgyventi dabartį, o kartu ir jos trapumą? Kvietimas tikrai būti tame ryšyje šiandien ir dabar, o ne kabėti kažkur šalia ar savyje, pateisinant save kitomis ateities galimybėmis.
Commentaires