Dažnai iš tėvų sulaikiam klausimų apie natūralias pasekmes. Dažniausi klausimai yra apie tai, kaip jas taikyti, kad jos veiktų 🙄
Čia iškart skubu jus ir nuvilti, nes: a) natūralių pasekmių nereikia taikyti; b) jos neturi veikti, ar bent jau nebūtinai turi keisti vaiko elgesį.
Natūralios pasekmės yra tai, kas tiesiog ištinka. Ne tik vaikus, bet ir mus (nepasiėmėm skėčio - sulijom; neišsiplovėm indų, teko mazgot lėkštes prieš pat pietus, vaikas neperskaitė knygos skyrelio - buvo nemalonu prieš mokytoją). Jų nereikia sukurti, sugalvoti, jų nereikia taikyti. Jos kartais tiesiog įvyksta, kartais įvyksta tuomet, kai šiek tiek atgal atsitraukiame mes. Kartais, jos gali vaikui visiškai nesukelti jokių jausmų ar efekto, kartais gali kelti grėsmę gyvybei (pvz leisti patirti natūralią pasekmę nestabdant prie gatvės). Kartais tai gali būti pasekmės kažkam kitam (broliui, sesei, mums), o kartais, tinkamu laiku ir vietoje, gali būti vertingas patyrimas ir išmokimas (pvz.: užuot nuolat puolę tvarkyti ir skalbti vaiko sporto krepšį ir bumbuliuoti, jog jis nesirūpina juo pats, tiesiog tai palikti, gal vaikui bus įdomu ir netikėta, atrasti, kad rūbai patys neišsiskalbia, kad nemalonu rengtis drėgnus marškinėlius ar pan.).
Tačiau jos nebūtinai turi veikti, ir tai nėra ir neturi būti priemonė elgesiui formuoti.
Kaip tai, tai ką tada daryti? 🤯 💡Ribos yra priemonė, skirta elgesiui formuoti. Prevenciškai, empatiškai ir nuosekliai. O ne tik tada, kai vyksta kažkas, kas neturėtų vykti.
Taip pat ir: ☘Kalbėjimasis, pasakojimas, aiškinimas. ☘Informacijos ieškojimas, dalinimasis ja ir taip pat ir atsakomybe (kartais ir tada kai tam jau yra laikas). ☘Bendradarbiavimas. ☘Rūpinimasis jausmais ir poreikiais. ☘Laikas kartu. ☘Žaidimai.
Visa tai yra būdai tiek vaikų vertybėms, nuostatoms, elgesiui ir ryšiui formuoti. Ir tai veikia. Priešingai nei skatinimai ar bausmės, tai veikia ilgalaike prasme. Kartais, kai labai neturime kantrybės, atrodo, kad to laiko laukti mes neturime. Ima reikėti kažko, kas veiktų čia ir dabar. Tokiais atvejais svarbu sau priminti, jog tai aš sunkiau toleruoju tai, kas vyksta, ir matyt extra laiko reikia man pačiai, o ne vaiko elgesys turi pasikeisti akimirksniu. Jeigu tais momentais, kai tikrai labai norisi, kad vaikas staigiai nustotų daryti tai, ką daro, ir galiausiai paklausytų mūsų, mes iš tiesų susitelktume į ryšio (at)kūrimo momentus paprastais dalykais - dėmesiu, akių kontaktu, pripažinimu, ko vaikui norisi/reikia/nesinori/, kas jam svarbu ir kaip jis jaučiasi, pažiūrėtume plačiau, kas apskritai čia vyksta ir apie ką ši situacija - mes labai, labai daug laimėtume. Ir laimim, kai tai pavyksta. Tuomet tampa aišku, jog ne apie natūralias ar nenatūralias pasekmes čia viskas. Ir nėra tų stebuklingų būdų ar vaistų. Bet juk yra ryšys ❤
Eglė
🌱 Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste
Komentáře