Artėja Ugnės pirmasis gimtadienis, tuoj žydės alyvos, ir šis laikotarpis neišvengiamai primena pernai metus - paskutinius nėštumo mėnesius, gimdymą ir ankstyvąjį laikotarpį dukrai atėjus į mūsų gyvenimą. Pamenu save pernai: kiek daug ruošiausi, skaičiau, mokiausi. Kaip stengiausi save paruošti bet kam ir neturėti lūkesčių, kiek daug lūkesčių iš tiesų nesąmoningai turėjau! Su vyru daug kalbėjomės ir aptarinėjome tą mistišką mūsų laukiantį tėvų vaidmenį, kokie mes būsime, kaip elgsimės, kaip bendrausime vienas su kitu. Kad ir kiek samprotavome, tėvystė mus užklupo visiškai nepasiruošusius. Nepasiruošusius ta prasme, kad visgi dar tada nesupratau esminių dalykų kurių reikia kūdikiui. Teoriškai juos žinojau, tačiau praėjo šiek tiek laiko, kol pajaučiau tai savo vidumi. Ir tuo laikotarpiu buvau labai lengvai pažeidžiama ir priimanti autoritetų (šiuo atveju tiesiog gydytojų ir medicinos personalo) nuomones labiau nei savo pačios. Vienas iš labiausiai įstrigusių (ir nelogiškiausių bei žalingiausių) patarimų buvo nemaitinti naujagimio ilgiau nei 20 min: "neleisk, kad tave naudotų kaip soskę". Wow, lygtais mama buvo išrasta vėliau nei soskė :) dabar atrodo kvaila, o tada, mano valandos trukmės mamos karjeroje, ta informacija atrodė svarbi. Pirmosiomis dienomis ji nepadarė daug įtakos, nes Ugnė užmigdavo prie krūties greičiau nei per tas dvidešimt minučių, bet grįžus namo mus aplankė pasimetimas, ir kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Ugnė verkė, o mes nesupratom kodėl. Ją glaudėm, glostėm, supom, masažavom pilvuką, tikrinom pampersus, kilnojom kojas, nurengdavom, aprengdavom ir vėl iš naujo, ir ne į galvą ją pažindyti, juk VAIKAS NEGALI IR VĖL BŪTI ALKANAS, juk žindė prieš dvidešimt minučių... ir tai yra dar vienas kvailiausias įsitikinimas, kurio šaknys yra sovietiniame auklėjime ir maitinimo pagal grafiką filosofijoje. Jau buvom net lašiukų nuo pilvelio nusipirkę, nes nu jai turbūt diegliai, kol, per kelias dienas atradau, kad žindymas ją stebuklingai ramina. Nuo tada Ugnė pradėjo gyventi prie krūties, ypač vakarais, ir baigėsi visi "diegliai" :) Kaip natūralu tai atrodo dabar! Ir juk aš tai žinojau iš žindymo kursų - mažyliai pirmuosius mėnesius geriausiai jaučiasi prisiglaudę prie mamos ir nuolat, ar laikas nuo laiko žįsdami. Jų artumo ir žindymo poreikis yra labai stiprus, nes juk lyginant su kitais žinduoliais, kurie vos gimę jau gali eiti, bėgti ir išgyventi, žmogaus mažyliai gimsta neišnešioti. Viską tą žinojau, ir vistiek, "autoritetų" akivaizdoj viską užmiršau.
Kaip svarbu visgi autoritetų ieškoti savyje, o ne tarp baltų chalatų, daugiau galios turinčių ar garsiau kalbančių. Girdėti tereikia savo vaiką ir savo vidų. Tai ypač aktualu pirmosiomis akimirkomis, kai esi naujai gimusi mama su naujagimiu ant rankų, bet ir ne tik. Nors dabar jaučiuosi nepalyginamai tvirčiau, ta patirtis man yra puikus priminimas. Galbūt pravers ir kažkam kitam.
Comments