Apie mamų kaltę


Praeitą savaitę su Beatriče vedėme grupines konsultacijas tėvams, ir beveik kiekvienoje, paslėptą po daugybe klausimų, norų ir nerimo buvo galima įžvelgti mamų baimę suklysti, ar kad suklydo praeityje. Taigi nutariau parašyti apie mamų kaltę.

Turbūt visos mamos yra išgyvenusios kaltės jausmą dėl savo, kaip mamos elgesio. Kad kažko nepadariau, kažką padariau nepakankamai, kažko reikėjo nedaryti. Netinkamai sureagavau, per vėlai supratau, ko vaikui reikia, per mažai skiriu laiko, per mažai žaidžiu, per mažai lavinu, nežinau, kaip elgtis. Šita tema mamos gan dažnai paatvirauja tarpusavy, sulaukia viena kitos palaikymo, pastiprinimo. Yra kitas mamos kaltės "lygis", kuris kalba apie seniai įvykusį, ar nuolat pasikartojantį mamos elgesį, kuris turi pasekmes vaikui - kaltė, kad vedu į darželį, o jis liūdi, kaltė, kad rodžiau blogą pavyzdį, kad per mažai buvau šalia. Kartais netgi tokie sunkūs ir slegiantys dalykai, kaip kaltė, jog vaikui gimus nejaučiau ryšio, nemylėjau, taip kaip "turėčiau" mylėti. Ši kaltė jau yra ne apie smulkmenas ir jos "atsikratyti" nėra taip paprasta, o ir nereikia. Ji dažniausiai, per vaiko elgesį, sako kažką apie mus pačias ir mūsų poreikius, kurie kažkada seniai, arba dabar, nebuvo patenkinti. Su šia kalte labai verta susipažinti iš arčiau, kad suprasti, ar jausmai kyla dėl vaiko ir dabarties, kas reiškia, jog aš galiu kažką keisti DABAR, ar aš, žiūrėdama į savo vaiką, išgyvenu savo asmenines skriaudas ir nepatenkintus poreikius, ką irgi reikia suprasti, įsisąmoninti, ir tokiu būdu nustoti tapatinti su savo vaiku. Tai nuostabu, nes leidžia situaciją pamatyti naujomis akimis, labiau tikrą, o ne per mūsų praeities šešėlių prizmę.

Dar yra ir trečias mamų kaltės "lygis", kuris pasireiškia tuo, jog mama galvoja, jog jos vaikui kažkas yra negerai - nemiega vienas, dar nevaikšto, kažkaip isteriškai elgiasi tarp žmonių, nevalgo, per daug valgo, nerašo, nekalba, negražiai piešia... ir mama galvoja, kad kažkokiu būdu yra prie to prisidėjusi. Tokio tipo kaltė dažniausiai kalba apie pačios mamos nepilnavertiškumą, o iš kitos pusės yra labai įtakota įvairiausių visuomenės standartų, kada ir kaip vaikai turi vystytis, nepaliekant vietos individualumui. Ta informacija mus pasiekia žaibiškai - vos gimus vaikui įvairios ūgio, svorio, pieno mililitrų lentelės ir miego valandų normatyvai, kuriuos turi atitikti tas mažas žmogus, kuris iš tiesų atėjo į šį pasaulį tam, kad būtų savimi. Ši kaltė labai liūdna, nes juk vaikas ją jaučia. Nejučiomis mama perduoda savo lūkesčius vaikui, o jis nesupranta, nežino, nemoka, negali jų atitikti, tik jaučiasi kažkoks vis netoks. Anksti susidūrus su šiuo jausmu, jis gali lydėti visą gyvenimą, ir ko gero sąlygoti tai, kokius lūkesčius užaugęs žmogus kels sau, aplinkiniams ar netgi vėl, savo vaikams. Mylėti besąlygiškai skamba natūralu, bet įgyvendinti nėra taip paprasta. Visų pirmiausia tai yra didžiulis tėvų darbas su pačiais savimi ir savo nuostatomis, savo pasitikėjimu savimi ir savęs priėmimu. Geriau save priimant ir tobulėjant, tampa lengviau matyti realybę tokią, kokia ji yra ir pažinti savo vaiką tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Leisti jam tiesiog būti, priimti jį be išankstinių nuostatų ir savo suaugėliško "žinojimo". Tai yra pati didžiausia dovana vaikui ir santykiui su vaiku.

Ar aš kartais jaučiu kaltę? O taip, ne kartais, kone kas dieną! Kartais dėl mažų, kartais dėl didesnių dalykų. Nekelkime tikslo kaltės nejausti. Galvokime apie tai, kaip išlaikyti sąmoningumą ir konstruktyvų dialogą su savimi, neleidžiant kaltės jausmui mūsų apimti. Siekime greičiau sugebėti atpažinti, iš ko ta kaltė kyla, kokią žinią mums tai siunčia ir iš tų būsenų išeiti. Linkiu ramybės ❤

#naturalimotinyste #naturalparenting #attachmentparenting #gentleparenting#awareparenting #psychology #guilt #motherhood

8 views