Apie grasinimus vaikui. Pamąstymai iš pliažo

Po pliažų maratono, sausakimšose maudyklose nori nenori prisiklausiau kitų tėvų bendravimo su savo vaikais niuansų. Prisiklausiau visokių grasinimų. Kiek vis tik jų daug aplink. Man, žinoma, iš šono juos išgirsti svetimuose santykiuose žymiai lengviau, nei pastebėti savuosiuose, bet žinau, kad irgi taip kartais darau. Grasinu. Gasdinu. Nes noriu, kad klausytų. 

Štai keletas nuogirdų iš pliažo: “Jei dabar tvarkingai neišeisime, tai daugiau NIEKADA čia nevažiuosime!” arba “Jeigu neišlipsi iš vandens, tai daugiau NIEKADA nebeisi maudytis!” arba “Kur tu eini, vienas? Tai tada mes išvažiuosim ir tave paliksim, ATE!”

Klausausi gulėdama čia pat ir galvoju, ar patys mes susimąstome, kaip absurdiškai skambame? “NIEKADA!”, “Paliksiu!” Juk tai paistalai, melas. Šnekame beleką ir net nesusimąstome. O kadangi tai paistalai, vaikai irgi greitai tai perpranta. Ir toliau neklauso. Nes nu netiesa. Vakar sakė “niekada”, o, žiū, šiandien vėl čia esam ir vėl tą patį sako :D Sako paliks vieną, bet ar kada paliko? (Tikiuosi, kad ne).

Kas čia per grasinimai ir kodėl mes juos naudojame? Beje, pasidalinsiu, kokie mano top gasdinimai santykyje su Aušrine: rytais vis išsprūsta, kad tuoj viena į darbą eisiu ir ją paliksiu namie, su tėčiu, bet vis tiek tas grasinimas, kad paliksiu išlenda. O pats dažniausias tai, kad “aš jau tuoj pradėsiu pykti!” dažniausiai jau būnu supykus ir grasinu, kad dar labiau kažkaip supyksiu, o tada jau gi kažkas bus baisaus. Bet baisaus tik man pačiai nutinka, kai patiriu, kad kaip į sieną tie grasinimai. Nu jie neveikia. Bet vis tiek naudojam, oj, kaip naudojam. Kartais net ne įpykę, ne praradę kantrybę, o tiesiog automatiškai, nesusivokdami, kad čia visiškas briedas. Mūsų mažieji neklaužados, o tiksliau - normalūs vaikiškai besielgiantys vaikai - mus kartais patubdo į tokį bejėgiškumą. Sakai, o atsako negauni, prašai, o niekas nesikeičia, liepi, o vis tiek norimos reakcijos nėra. Kaip į tuščią maišą bandant ką nors įdėti - pasmerkta žlugimui, bejėgystei, o iš to, bet kokia kaina atsikovoti galią prieš vaikus, tai ir prasideda grasinimai, gasdinimai. Svarbu, juos atskirti nuo paaiškinimų, perspėjimų, kas realiai bus, gali nutikti, kuria labai svarbūs vaikų auginime. Bet kalbėti netiesą su tais “niekada/visada”... Tai neveda geresnio elgesio link. 

Galvojant apie pliažą, tai vaikams juk čia didžiausia pramoga. Malonios emocijos liejasi per kraštus, sukilęs entuziazmas viršija šalčio pojūtį, užgula klausą, nebesigirdi, ko ten tie tėvai nori, juk čia su vandens šautuvu reikia pataikyt į kitą vaiką. Pranyksta kiti žmonės su savo ribom, ar čia kažkieno kito kilimėlis, per kurį perbėgo smėlėtom kojom, ar čia dar yra aplink neprisipratinusių žmonių ir jie apsitaško nuo griuvimo į vandenį, ar šita nepaprastai įdomi padanga yra kažkieno kito ir jos negalima imti? Mažųjų galvelėje tiek daug aplinkos ribų/reikalavimų/taisyklių tiesiog netelpa, ypač tuo metu, kai jie pagauti visų tų pliažo smagumynų. Tiesiog per daug stimulų. Neišeina net ramiai pasėdėti. Beje, ramybės būsenoje vaikai dažniausiai puikiai žino tas taisykles ir ribas. Taigi čia ne apie žinojimą, išmokimą, o apie negebėjimą to talpinti, kai veikia stiprios emocijos. 

Manau mūsų užduotis, pirmiausia, ne grasinti, norint pakeisti elgesį, bet riboti stimulus, jei akivaizdu, kad vaikui jų per daug. Iš vandens kviesti ne vidury žaidimo, kai pats įdomumas, o palaukti, kol jis baigsis, arba pasiulyti jį perkelti į sausumą. O grasinimas palikti, tai išvis žiaurus ir nieko ne pamokantis, tikiu, kad mažylį galima taip išgąsdinti ir paveikti jo elgesį, bet žinutė vis tiek per žiauri. Ar reikia nuolat nerimauti, nes bet kada gali būti paliktas? O jei tai tik blefavimas, tai ilgainiui praranda savo reikšmę bet kuriuo atveju. Kviečiu atkreipti į tai dėmesį, kaip ir ką sakome. Aš, ramybės būsenoje, bandau reflektuoti, kodėl grasinu, prisimenu, pati tai girdėdavau, tuomet bandau įsivaizduoti tą pačią situaciją ir iš anksto pasidėlioti, ką galėčiau sakyti kitaip. Kas būtų tiesa, turėtų kažkokią įtaką ir netaptų grasinimas. Labiausiai susidėlioja žinutė apie realybės parodymą, pvz. “jau daug laiko užtrukome, vėluojame ir mane apima nerimas, kad nespėsiu į darbą”, o į pliažo tema tiktų kažkas tokio: “man darosi neramu, ar neperšalsi, nes jau ilgai čia mirksti ir matau, kad drebi.” Pasiruošus iš anksto, vėliau tai galime naudoti kaip įrankį ir tiesiog įgusti kalbėti pagarbiau ir lygiavertiškiau su savo vaikais. 

Ar jums pažįstami tie gasdinimai ir grasinimai?


Beatričė