Ar čia tik man, mano burbule, ar išties ir vėl padaugėjo miego mokymo temų vaikų auginimo kontekste? Nuolat kalbu apie ryšį ir prieraišumą, apie santykius su vaikais ir jų kūrimą, ir esu empatiška mamoms, įvairiems sprendimams, įvairioms realybėms ir galimybėms tėvystėje. Žinau, kad nežinau ir negaliu žinoti, kaip geriausia kitiems auginti savo vaikus, ir tą kelią svarbu atrasti patiems. Atvira širdimi ir taikoje su savimi bei realybe. Tačiau vaikų ir kūdikių miego tema man yra jautri ir kelianti daug emocijų. Čia aš esu labiau kategoriška. Man sunku suprasti, kaip kurti ryšį su mažyliu, bandant sukontroliuoti jo ritmą. Bandant atskirti jį nuo savęs ir "išmokyti" miegoti savarankiškai. Siekti ryšio, bet tuo pačiu jį dozuoti, riboti fiziškai. Gabor Matè labai taikliai pasakė, (ir tai ne vien jo mintis) kad kūdikystėje vaikas ryšį patiria fiziškai. Saugumą jis patiria fiziškai. Ir emociškai susireguliuoti, t.y. nurimti, jis gali tik kontakte, fiziniame kontakte. Ir tas kontaktas svarbus ne tik dieną, jis itin svarbus naktį, kur tylu, tamsu ir viskas daug jautriau ir baugiau. Nebūdamas kontakte naktį vaikas patiria daugiau streso, o artimam kontakte miega geriau. Tą rodo moksliniai tyrimai (jau kaip minimum pvz.: Dr. N. Bergman, Dr. J. McKenna ir t.t., arba galite pasiskaityti puikias Dr. Tracy Cassels, apžvalgas). Klausit, o kaip gi mama? Kaip mamos sveikata ir emocinė būklė? Kaip jos miego kokybė? Ogi čia viskas susiję - tyrimai taip pat rodo, kad artimam kontakte su mažyliais esančios mamos ne tik geriau išsimiega, bet ir patiria didesnį artumą su vaiku, lengviau kuria ryšį, patiria mažiau motinystės nerimo. Čia viskas susiję ir neatsiejama. Mamos sveikatos ir psichinės sveikatos negalime vertinti atskirai nuo jos motinystės realybės. Atakirai nuo kūdikio. Kaip ir kūdikio negalime atskirai nuo mamos. Tai pradžioje simbiozė, vienis. O vėliau atskirumą besimatuojančių, suvokiančių ir patiriančių žmonių ryšys. Kuriam fizinis artumas, yra svarbus ir būtinas tam ryšiui formuotis ir augti. Abipusiai. Dieną ir naktį. Truputis mano pačios minčių apie miegą: - miego ritualai yra pervertinti kaip ritualai "per se". Prieš miegą vaikams saugumo teikia ne tiek pasikartojančių dalykų kartojimas diena iš dienos, kiek tėvų dėmesingumas jiems, įsiklausymas, atliepimas to, kas tuo metu svarbu. Ir kartais vaikai siekia to kartojimo - atnešdami skaityti vėl ir vėl vis tą pačią knygą, prašydami nunešti į lovą ar ir vėl lygiai taip pat užkloti, apkabinti, pabučiuoti. O kartais jie keičia, laužo ritualus, arba stebim, kad jie tiesiog nebetinka, užuot vedę ramybės link, veda link pasipriešinimo. Visaip gali būti. O ritualų užduotis yra tarnauti mūsų šeimos realybei ir poreikiams, o ne mums tarnauti ritualams vien todėl, kad kažkur tą perskaitėme. - emocinio aspekto vaidmuo miegui yra milžiniškas. Ne tik paties vaiko, visos šeimos. Dienos įtampos, neišlieti jausmai, įspūdžiai ir netgi šeimos reikalai, santykių dinamika, pokyčiai - visa tai atsispindi mažų vaikų miege tiesiogiai. Ir aš suprantu, kad susiduriant su miego sunkumais tiesus kelias atrodo kreiptis miego konsultacijai. Vistik manau tikroji ir ilgalaikė vertė yra spręsti šeimos ir asmenines emocinės savireguliacijos problemas, kad mažiau perduoti savų įtampų vaikams, bei, kad padėti jiems su(si)reguliuoti jų pačių emocijas. Nes miegas - tai tik pasekmė. Spręsti pasekmę, tas pats, kas nuolat sergant gerti vaistus, nesirūpinant, kas iš tiesų tas ligas sukelia. - artumas. Apie jį jau rašiau. Su artumu daug baimių ir mitų ir klausimų: Kiek artumo per daug ar per ilgai? Nuo kada jau reikia keldinti vaiką iš tėvų lovos ir pan? Ir čia atsakymas paprastas. Nebijokit "pripratinti" vaikų miegui kontakte. Juk patys suaugę miegam tai dviese, tiesa? Vaikai siekia savarankiškumo natūraliai, tai - irgi poreikis. Stebint jų poreikius, taip pat ir savarankiškumui ir juos atliepiant - vaikai parodys, kada pasirengę miegoti savo lovose, savo kambariuose ir pan. Ir, tai dažniausiai nutinka jau po trejų metų (o kartais ir kur kas vėliau). Tikrai ne kūdikiams! - kaip lengviau - taip geriau . Rekomenduoju savęs neapsisunkinti ir taip kaip lengviausiai mažuliai migdosi, taip ir migdyti, ar tai būtų žindant, ar vežime, nešioklėje, lovoje, ant kamuolio, supant, važiuojant mašina, skaitant knygą... variantų yra galybė ir įvairiais etapais pasitarnauja vis skirtingi. Kodėl sunku sau tą leisti? Nes už kampo tyko mus sabotuoti linkęs žodžių junginys "blogas įprotis". Ir visas tas blogų įpročių vengimas tėra klaidingas mitas. Kodėl? Įprotis yra išmoktų elgesių visuma, kurią labai sunku pakeisti. Miego įpročiai su raida keičiasi savaime. Vaikai augdami ima miegoti geriau, lengviau, paprasčiau. Kodėl miegas vežime nelaikomas blogu įpročiu, o tik kontakte su mama? Užmigti žindant ar supamam nėra blogas įprotis. Tai etapas. Tiesiog. Bet vėlgi, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kas vyksta su vaiku - emociškai, kognityviškai, fiziškai, kad suprasti, kaip jam padėti, ir kas trukdo ramiai ilsėtis. Taigi, naktis - tai mūsų gyvenimas dieną + psichikos ir mūsų smegenų bandymai iš viso to dienos kratinio sukurti kažkokią prasmę. Tai darbas nemenkas - tiek mūsų vaikams, kurių smegenys dar tik sparčiai bręsta. Tiek ir mums patiems, kurie dažnai tiek skubam, kad ištiesų sunkiai tą dabartį išgyvenam ir suvokiam. Neapsunkinkim nei savo, nei savo mažų vaikų miego, bandydami įtalpinti miegą į kažkokius patarimus, rekomendacijas, standartus. Ir tikėkim - savo vaikais, jų instinktyvumu, organiškumu ir mūsų tarpusavio ryšiu. Tai - daugiausia ir stipriausia ką turim. Eglė Prie mūsų tekstų gyvavimo galite prisidėti ir jūs: https://patreon.com/naturalimotinyste 🙏 #psichologija #psichologas #miegas #naturalimotinyste #augtiauginant