Tekstai

Jau turbūt beveik metus įvairiu intensyvumu susitinku savo ribotumą motinystėje, kuris, it veidrodyje, vis atsuka į mane mano motinystės atvaizdą. Į jį žiūrėti yra be galo sunku. Nesu dar atidžiai į šį atvaizdą įsižiūrėjusi, tik žinau, jog instinktyviai jaučiu jam atstūmimą. Aš jo bijau ir man jo gėda. Vos jis, kaip šešėlis, išnyra, nuleidžiu akis ir nuryju didelę liūdesio jūrą. Jame atsispindi tos mano savybės, elgesys, kuris niekaip nesuderinamas su ta mama, kuria būti nor

Mano galva veikia kaip kompiuteris. Deja, ne tas superkompiuteris, kuris viską įvertina greitai, tiksliai ir po kelių akimirkų išspjauna patį geriausią sprendimą. Tai yra toks jau truputį padėvėtas ofiso ar personalinis kompiuteris, kuris vis dar veikia, bet atmintis jau per maža ir jei jam duodi per daug informacijos ir užduočių, jis lagina, ilgai mąsto, o kartais ir visai pakimba. Šio kompiuterio miego baterija labai dažnai rodo signalą „low“. Mano galvoje, kaip kompiuteryj

Koks yra mamos kūnas? Visų mūsų jis skirtingas, bet manau, kad nėštumo ir gimdymo patirtis mums visoms uždėjo kažkokį ženklą. Tas kūnas tikrai kitos nei buvo, jis kitoks visoms skirtingai, bet visos mamos įvardina, kad įvyko pokytis. Kartais sunku sudėti į žodžius, kas būtent pasikeitė, be kažkokių akivaizdžių išorinių pokyčių. Aš manau, kad pasikeitė santykis su savo kūnu ir jo vertinimas. Tokie grynai psichologiniai momentai, į kuriuos retai kada atkreipiam dėmesį. Yra da