Mamystės ir atšalusios kavos alegorija man visad buvo ir truputį komiška, ir pabodusi, ir tuo pačiu labai nuostabiai atspindinti realybę. Man ji apie norus, poreikius ir tų poreikių labai greitą reorganizaciją šeimoje atsiradus vaikui.
Ir iš tiesų, akimirksniu tapus atsakingiems už naują mažą žmogų gyvenime, labai stipriai mobilizuojamės, kad kuo geriau suprastume, ko mažyliui reikia ir kaip geriausiai galime jam padėti jaustis gerai. Pradžioje pamirštame save ir mūsų poreikiai akimirkai išnyksta. Tada dažnai, ties kokiu 3 mėn sukaktimi apsidairome, kad oi, o kur aš ir kaipgi aš? Tada pastebim savo atvėsusios kavos puodelį ir truputį liūdim, kad jis toks vėsus. Vėliau, po truputėlį įgaunam įgūdžių savo dėmesį kreipti ne tik į vaikutį, bet ir palaipsniui derinti tai ir su savistaba - kaip jaučiuosi aš, ko reikia man. Jei turim palaikančią aplinką ir įsitraukiančius artimuosius, bei mokame taikiai ir paprastai savo poreikius iškomunikuoti, žiūrėk ir tą kavą imame retkarčiais išgerti nebe šaltą, ir ne viena ranka, o ramiai žiūrint pro langą.
Vaikučiui augant, savarankiškėjant, jo poreikis artumui nebūtinai nuosekliai mažėja. Kartais netgi atvirkščiai. Kiekvienas naujas atradimas, kiekviena nauja savarankiškumo apraiška suteikia ir didelį džiaugsmą, bet tuo pačiu ir didelį nesaugumą, atsiskyrimo nerimą, kas, netgi ūgtelėjusius toddlerius skatina glaustis ir prilipti prie mūsų ir mūsų šiltam glėby atrasti patvirtinimą, kad viskas saugu, galima tyrinėti, galima atsiskirti ir visada galima grįžti, kai tik to atskirumo pasidaro perdaug.
Vaiko raida yra banguota, ir kažkokie pasiekimai, išmokimai, savarankiškumas kelių savaičių laikotarpyje gali mus nustebinti, kaip naujai atsiradę ir lygiai taip pat kaip kažkur išgaravę. Gali regresuoti miegas, tualeto reikalai, iki nuolatinio padažnėti žindymas. Didėti irzlumas, mažėti savarankiškumas. O tada vėl keistis :)
Jei neturime informacijos apie normalią vaikų raidą ir tuo pačiu turime didelius lūkesčius, šiais etapais galime imti ir vėl velniškai ilgėtis savo šilto kavos puodelio ar galvoti, kad kažkas yra negerai ir reikia skubiai keisti. Gal prie kažko "pratinti". O gal atsitraukti per jėgą, nes viskas vyksta kažkaip ne pagal planą.
Su tomis bangomis viskas yra gerai, tiesiog mes patys kartais prie jų nespėjame prisitaikyti. Lygiai taip pat, kaip viskas gerai ir su mūsų vis dar atvėsusios kavos puodeliu.
Nors postas ir ne apie kavą, bet viskas gerai, kad vaikystė yra tokia reikli artumui ir dėmesiui, nors mes galbūt tikėjomės kitaip. Svarbu, kaip mes viduje jaučiamės šiandien, ar išpildom tai, ko mums iš tiesų dabartinei, o ne vakarykštei man labiausiai norisi ar reikia, ar gyvename atsižvelgdami į save, o ne galvoje tūnančius lūkesčius ir nuostatas, kai kurie gal jau ir pasenę, o dar kiti gal net visai ne mūsų.
Viskas gerai, jei mes "negrįžtame" į savo gyvenimą taip greitai, kaip planavome. Jei nekuriam naujo tokio, kokio kažkas tikisi. Ir viskas tikrai gerai, jei tame kelyje atrandame, kad galbūt niekur aš ir nenoriu grįžti. O ta šalta kava... man netgi skanesnė :) ❤
Eglė
🌱 Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste