Paradoksalu, bet kartais, kai esi intensyviame kontakte, gali pasijausti ir labai vienišas. Ypač kai tas kontaktas toks vienakryptis. Apie vaiką, vaikui, paskui vaiką. Nors mano trimetė jau labai bendraujanti ir daug man pasakojanti į mane reaguojant, vis tik praktiškai viską veikiam, ką ji nori ir kada ji nori. Mano jausmams, norams ir svajonėms vietos taip mažai. Ir jeigu tame kontakte esu viena ilgai, ima slėgti toks vienišumas. Kartais jaučiuosi tik tam tikrų pareigų, veiksmų, žodžių rinkinys, tokia fragmentiška, net sunku pajusti save vientisą. Esu ta, kuri daro pietus, kuri įsitempusi prižiūri, kad nesudužtų kokie indai, kuri bando atreaguoti į vaiko prašymus, nors abi rankos užimtos, kuri savo kylančius impulsus pasideda į šalį, nes nėra jiems nei erdvės, nei laiko.
Kitas paradoksas tas, kad mažiau vieniša jaučiuosi likusi visai viena. Nes tas laikas gali būti apie mane, man ir mano. Tuomet stengiuosi daryti tik tai, ko noriu aš, kur krypsta mano mintys, kūnas. Mažai tokio laiko mano kasdienybėje tarp darbų, namų ir vaiko priežiūros, bet turiu labai man pasiteisinusią praktiką, kuri grąžina man mane.
Kiekvieną vakarą aš einu miegoti su dukra, mano partneris dažniausiai dar dirba. Nors dar būna tik kokia dešimta valanda, namai tampa tylūs, tamsūs. Aplinkui jokios stimuliacijos. Jei dukra užmiega pakankamai greitai ir aš dar nemiegu, tai ta tyla ir ramybė man tampa tokia maloni. Būnu joje labai sąmoningai, jaučiu savo kūną, leidžiu iškilti dienos vaizdams, kas man šiandien buvo svarbaus, reikšmingo, emociškai paliečiančio. Leidžiu tam iškilti ir išgyvenu taip, kaip negalėjau dienos metu. Kartais iškyla besivelkantys konfliktai, išoriniai, vidiniai ar sumišę. O kartais tiesiog svajonės, fantazijos apie kažką, ko dabar savo kasdienybėje patirti negaliu, bet kas man labai svarbu. Pasileidžiu jomis, nuneša jos mane toli toli, jaučiuosi tada tokia gyva. Tos fantazijos geriau nei bet koks filmas ar soc tinklai. Nes ten viskas apie mane, mano psichikos vaizdiniai, man asmeniškai svarbūs santykių modeliai, kuriuose kažką jaučiu, o kai pažadinamos emocijos, galiu geriau suvokti ir savo elgesį bei jį keisti. Noriu pabrėžti, kad dažniausiai patiriu sunkius jausmus, tai nėra vien malonumu grįsta praktika, o labiau sąmoningumu. Bet galiausiai ateina tam tikras malonumas, nes išjaučiu kažką, kas ir taip slėgė krūtinę, tik vis neturėjo laiko pilnai išlįsti. O išjautus stoja ta maloni ramybė.
Šie mano vakariniai ritualai gelbėja mane ir nuo vienišumo jausmo. Nes tik taip pasijuntu nebeapleista, juk tas vienišumas vis tik labiausiai yra apie emocinį ar savo poreikių apleistumą. O suteikdama tam erdvės, laiko ir sąmoningo dėmesio - atliepiu save.
Beatričė
