Mano dukrai jau 2 metai su trupučiu, ir jos asmenybės ypatumai ryškėja vis labiau. Tai labai įdomu stebėti, susieti su ankstesniu elgesiu, spėlioti, kokia jis bus užaugus, kiek kai kurie bruožai panašūs į mano, kiek į tėčio, kiek iš vis unikalūs :) Ji jautri, atsargi su kitais žmonėmis ir labai aktyvi. Atsimenu, jau 12-tą nėštumo savaitę ginekologė apžiūros echoskopu metu išsakė, kad jau judesiai tai į visas puses ir visaip ten gimdoj makalavosi, už tai viską parodė, ką ginekologė norėjo pamatyti :) Taigi didelis fizinis aktyvumas jai būdingas nuo pat pradžių. Gimus pirmuosius tris mėnesius ji tikrai daug verkė, kas jau tada rodė didesnį jautrumą visam tam pokyčiui, kurį gimimas atneša. Ir lygiai taip pat anksti, dar ligoninėje ryškėjo jos noras būti tik prie manęs. Aš visada sakiau, kad vaikai nepripranta prie mamos rankų ar tampa rankinukais, jie tokie gimsta, jau pripratę 🤭 tik kiti vaikai, pastebiu, visai neprieštarauja, kai juos laiko kiti artimieji, tai maniškė prieštaraudavo, nuo pat pradžių. Vėliau išryškėjo svetimų žmonių baimė, kuri vis dar aktuali, bet kurią gan neigiamai traktuoja ir priima aplinkiniai. Tad noriu tai truputi išplėtoji. Visų pirma, tam tikru metu visiems kūdikiams suintensyvėja svetimų žmonių baimė, tai normalus, su psichosocialine raida susijęs dalykas juk vis kinta ir vystosi vaiko suvokimas apie šį pasaulį. Teoriškai teigiama, kad sulaukus dviejų metų ši baimė išnyksta. Tačiau tai labai aptakus skaičius, kaip ir viskas, kas susiję su vaikučių raida. Kitas svarbus momentas, kad skirtingiems vaikams ta baimė reiškiasi skirtingai. Vieniems ji gan maža, vaikutis išreiškia nedidelį nepasitenkinimą, pasižiūri į mamą, sulaukia saugumą užtikrinančio žvilgsnio ar apkabinimo ir nusiramina. O kiti gali labai verkti, spaustis prie mamos ir ne taip jau greitai nurimti. Abu atvejai ir viskas tarp yra normalu. Vaikų jautrumas yra skirtingas, pagrinde jis įgimtas (nervų sistemos jautrumas aplinkos dirgikliams), bet taip pat gali būti įtakotas įvairių patirčių, visa tai susideda ir turime tam tikrą asmenybės ypatumą/bruožą. Aušrinė laikosi tam tikros distancijos su kitais, jai reikia daugiau laiko priprasti prie naujos aplinkos, naujų žmonių. Kad ir kaip domintų kiti vaikai, juos mieliau stebi žaidžiančius iš šalies, artinasi nedrąsiai, o kažkas per daug greitai prisiartina prie juos, tai tik girdžiu "paimti vaiką!" arba "laikyti ranką!", jei jau visai baisu, tai ir užsimerkia :) taip pasislepia nuo bauginančios realybės ir atsimerkia, kai yra tam pasiruošusi. Aš suprantu, kad kitiems, man artimiems žmonėms, po ilgesnės pertraukos labai įdomu apžiūrėti Aušrinę, kaip ji paaugo, kaip pasikeitė, ką išmoko, kaip kalba, bet dažnai jie vadovaujasi tik savo interesais ir nepaiso Aušrinės ribų, nors ji jas gana akivaizdžiai parodo. O uogelė ant torto yra tai - kad pasipila replikos man. Mat aš kažkaip kalta ar atsakinga, kad mano vaikas bijo prieš metus matytos tetulytės ar dar ko 🤷🏻♀️ "Ko tu bijai? Nebijok" ir artinasi dar labiau… Pažįstama? Tarsi vaikas būti tik kažkoks eksponatas, jo jausmai nesvarbu, o apie ribas visai nesusimąstoma.. O jei aš tas ribas palaikau, tai irgi tampu kažkokia keista, ar net skatinanti vaiko baimes 🤦🏻♀️ O gal tiesiog gerbkime ir priimkime vaikų jautrumą, kad ir koks jis būtų? Kuo vaikas jautresnis, tuo atsargiau reikia artintis. Juk jei šuo urzgia neinam jo glostyti.. Vaikai jau gimsta su tam tikru temperamentu, jautrumu ir aktyvumo lygiu ir savo elgesiu bei emocijomis tai puikiai mums parodo. Paisykime vaikų ribų, kurios visų skirtingos ir priimkime tuos skirtumus kaip normalius dalykus ;) #naturalimotinyste #augtiauginant #vaikai
