Ar jūs atsimenate save vaikystėje? Aš atsimenu gana nemažai, net iš labai ankstyvos vaikystės. Kartais tai daugiau tiesiog emocija, kažkoks jausmas iš gilios praeities, kartais kažkoks sustingęs vaizdas. Mano pirmas ir ankstyviausias atsiminimas - mano brolio gimimas, kuris lygiai metais už mane jaunesnis, taigi man suėjo vieneri, atsimenu sustingusi vaizdą, kaip mama pakėlusi rodo brolį. Nors teoriškai mes save atsimename kažkur nuo 4 metų amžiaus, labai ryškūs, svarbūs, stiprūs įvykiai gali likti atmintyje ir iš ankstesnės vaikystės. Kartais tai tiesiog kažkoks pojūtis, be vaizdo, o kartais tiesiog nelabai aiškus vaizdas, kaip kad mano pavyzdys.
Kai augant girdėdavau daug pasakojimų apie save, tai iš tėvų, tai iš senelių, atrodo, kad tie pasakojimai tapo mano atmintimi, tarsi prisiminčiau juos kaip savo, nors jie kitų žodžiais išsakyti. Dar pastebiu, kad atsivertus kokią seną nuotrauką, atsimenu save joje, save mažą ir net kažkokį jausmą su tuo, pvz, kad nenorėjau, jog mane fotografuotų.. Taip kažkada darželyje buvo, ir nuotraukoje aš susiraukus 🤭
Bet tikrai tie atsiminimai susipainioja su tikrais atmintyje įrašytais įvykiais ir kitų užfiksuotomis ar perpasokotomis akimirkomis.
Dabar, tapus mama, man ypač svarbu integruoti kuo daugiau tų prisiminimų. Iš vienos pusės tai suteikia daugiau vientisumo, pilnesnį savo asmenybės suvokimą, iš kitos pusės - tai duoda didesnį savo vaiko supratimą. Atsimenu tam tikrus fragmentus, kurie visai atsikartoja mano dukros elgesyje ir tai leidžia tiesiog geriau suprasti ją. Kai buvau maža ir eidavome kažkur su tėvais, karatsi sustodavau ir stipriai atsilikdavau, jausdavau savyje kylantį vis didesnį jaudulį ar nerimą ir kažkuriuo momentu bėgdavau pas juos. Toks tikrinimas savo atskyrumo ir nerimo lygio. Ir matau panašiai imančią elgtis savo dukrą, kai ji sako "aš pabūsiu, mama, eik" ir kažkiek ištoleruoja, o kažkoks atstumas jau per daug. Aš tiesiog žinau kaip ji jaučiasi ir kodėl jai tai svarbu, nes atsimenu save :)
Kai jau tampam mamomis, užgriūna ta didelę atsakomybė, rūpesčiai, reikalai ir ima atrodyti, kad ankstesnės savęs tarsi nebepamenam, nėra kada apie tai galvoti. Bet už tat, tai puiki proga atgaminti ankstesnius prisiminimus, asmeninius išgyvenimus, kuriuos mūsų vaikai tiesiog mums ištraukia ir gilios, dulkėtos atminties. Ir tai nuostabi galimybe išplėsti savo žinojimą apie save pačią, nes, patikėkit, jis dažniausiai labai fragmentiškas ir toks 'dabartinis' :) nors aš esu ir tai, kas man nutiko nuo pat gimimo. Visos patirtys lėmė, kad dabar esu taip, kaip esu.
Na ir su visu tuo, mes turime galimybę labiau empatiškai reaguoti į savo vaikus, į jų tam tikrą elgesį, norus. Nes kažkuriuo metu irgi tame buvome ir giliai viduje puikiai žinome, ką vis tik reiškia, būti mažu vaiku.
Čia aš, šiek tiek vyresnė nei dabar mano dukra, ir, atrodo, jog atsimenu, kaip mane tėtis fotografavo.
Beatričė 🤗